Siela

Siela – vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai.

Biblija[keisti]

Kas saugo burną ir liežuvį, saugo savo sielą nuo nemalonumų. – Pat 21,23.

Aforizmai ir sentencijos[keisti]

Abejingumas – sunki sielos liga. – A. Tokvilis.
Aistra dauggalė. Ji gali pažadinti neregėtą antžmogišką energiją. Ji gali išspausti titaniškas jėgas net iš santūriausios sielos. – S. Cveigas.
Akys parodo sielos stiprybę. – P. Koeljas.
Auklėjimas, neugdantis troškimų, tvirkina sielą. Auklėtojas turi mokyti trokšti. – A. Fransas.
Aukščiausias gėris yra nepalaužiama sielos tvirtybė – įžvalgumas, subtilumas, sveikata, laisvė, harmonija, grožis. – Seneka.
Blogis ne išorėje, o mūsų viduje, jis apsigyvena mūsų sieloje. Mes nuo jo vargiai išsigydome dėl to, kad nežinome, jog buvome susirgę. – Seneka.
Darbas, kuris mums malonus, išgydo sielą. – V. Šekspyras.
Didelei laimei reikia ir kilnios sielos. – Publijus Siras.
Didinga ne ta siela, kuri atleidžia, o ta, kuriai atleidimo nereikia. – F. R. Šatobrianas.
Didžiausia neapykanta kyla tiems, kas sugebėjo prisikasti iki širdies, o paskui spjovė į sielą. – E. M. Remarkas.
Didžiausias gėris – sielos darna. – Seneka.
Didžiausias gėris – tai niekinanti likimo išdaigas ir besitenkinanti dorybėmis siela. – Seneka.
Du dalykai teikia sielai daugiausia stiprybės: ištikimybė tiesai ir pasitikėjimas savimi. – Seneka.
Galingos sielos vengia aistrų, kaip jūreivis povandeninių uolų. – Napoleonas Bonapartas.
Gėda, jei šiame gyvenime tavo kūnas dar nepavargęs, o siela jau pailsusi. – Markas Aurelijus.
Gyventi – tai nuolat gimti. Būtų per daug paprasta gauti jau užbaigtą sielą. – A. de Sent Egziuperi.
Humoras perskraidina sielą per bedugnę ir moko ją žaisti su savo skausmu. – L. Fojerbachas.
Išmintis sielai – tolygu sveikata kūnui. – F. de Larošfuko.
Jaunystė ne amžiaus rodiklis, o sielos būsena. – Dž. Enesku.
Jeigu trokštate sau nesugriaunamo paminklo, įdėkite savo sielą į gerą knygą. – P. Buastas.
Kad būtum garbingas. prie sielos taurumo turi pridėti šviesų protą. Turintysis tas skirtingas gamtos dovanas visada vadovaujasi visuomenės naudos kompasu. – K. A. Helvecijus.
Kad galėtumei spręsti apie žmogų, reikia perprasti bent jau jo minčių, jo sielos nerimo paslaptis. O. Balzakas.
Kadangi mūsų vidiniai potyriai susidaro iš jutiminių įspūdžių kombinacijų ir reprodukcijos, sielos koncepcija be kūno man atrodo tuščia vieta ir beprasme. – A. Einšteinas.
Kalba – sielos veidrodis: kaip žmogus kalba, toks jis ir yra. – Publijus Siras.
Kas nuodugniai tiria savo sielą taip dažnai pastebi klystąs, kad norom nenorom tampa kuklus. Jis jau nesididžiuoja savo išprusimu, jis nemano esąs pranašesnis už kitus. – K. A. Helvecijus.
Kiekviena siela matuojama troškimo didingumu. – G. Floberas.
Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau – kiekviena gili siela pamažu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir lėkštai interpretuojamas kiekvienas jos ištartas žodis, kiekvienas žengtas žingsnis, kiekvienas gyvenimo ženklas. – F. Nyčė.
Kuklumas sielai yra tas pats, kas drovumas kūnui. – F. Bekonas.
Kuo mažesnis savo siela žmogus, tuo aukščiau jis kelia nosį. Jis nosimi siekia to, ko siela o nepasiekt. – O. Chajamas.
Kūnas ir siela – valios produktai. – A. Škėma.
Liūdesys, ilgesys, gailestis, neviltis – tai praeinančios, sieloje neįsišaknijančios negandos; ir patirtis moko, kokia apgaulinga kartėlio persmelkta mintis, kad mūsų nelaimės amžinos. – Ž. Ž. Ruso.
Lygiam gyvenime siela apmiršta, ir žmogus nebežino, ko jis vertas. – V. Mačernis.
Meilė ir kančia gaivina sielą taip, kaip rasa suvytusius žiedus. Be meilės gyvenimas tuščias ir beprasmis. – S. Nėris.
Meilė – sielos grožis. – Šv. Augustinas.
Meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose. – Aristotelis.
Meilė taurina didžias sielas. – F. Šileris.
Melas apnuogina silpną sielą, bejėgį protą, ydingą charakterį. – F. Bekonas.
Mes laikome žmogumi tiktai tą, kurio siela svajoja tiek apie dvasinį pasitenkinimą, tiek apie kūno malonumą meilėje. – O. de Balzakas.
Muzika gali veikti etinę sielos sritį; ir jeigu muzika turi tokių savybių, ją reikia įtraukti į jaunimo auklėjimo disciplinų sąrašą. – Aristotelis.
Muzika privalo išskelti ugnį iš žmogaus sielos. – L. van Bethovenas.
Ne daiktai ydingi, bet sielos. Kam skurdas našta, tam ir turtas bus našta. Nesvarbu, ar paguldysi ligonį į medinę ar į auksinę lovą, nes kad ir kur jį neštum – visur jis nešis savo ligą. – Seneka.
Negalima išgydyti kūno, negydant sielos. – Sokratas.
Nemanau, kad pasaulyje esama niekingesnės kančios už pavyduliavimą, pripildantį sielą pasibjaurėtinų vaizdų. – A. Fransas.
Nepasitenkinimas savimi, atsiranda iš sielos nepastovumo ir bailių ar nesėkmingų geismų. Arba neišdrįstama tiek padaryti, kiek geidžiama, arba neįstengiama ir pasiduodama visumos vilčiai. – Seneka.
Nepasotinama siela niekada nepasisotina. Tai troškulys, o ne liga. – Seneka.
Nesitikėk, kad pinigais galėsi užpildyti sielos tuštumą. – H. Dž. Braunas.
Nešvarūs demonai reiškia pretenzijas suteptai sielai. – Sekstas Pitagorietis.
Niekas kitas neišgydys sielos, tik pojūčiai, kaip ir pojūčių niekas neišgydys, tik siela. – O. Vaildas.
Niekinga siela, pasipūtėliškas išdidumas yra ne kas kita kaip rūgstantis purvas. – P. Buastas.
Nulipdyti gražią statulą ir įkvėpti jai gyvybę – kilnu, bet dar kilniau išugdyti jauną protą, suformuoti jauną sielą ir įkvėpti jai tiesos jausmą. – V. Hugo.
Pasitikėti neprotingais pojūčiais – prastų sielų savybė. – Heraklitas.
Pataikavimas niekada nebūdingas didžioms sieloms, jis – dalia menkų sieliūkščių, gebančių tapti dar menkesnėmis, kad patektų į svarbių personų gyvenimo sferą, kuri jas traukia. – O. de Balzakas.
Patys geriausi žmonės geba suprasti grožį, išdrįsta rizikuoti ir pajėgia pasakyti tiesą. Ironiška, tačiau kaip tik šios teigiamos savybės daro juos labai pažeidžiamus. Kaip tik todėl jų siela dažnai būna sužeista, o kartais – visiškai palaužta. – E. Hemingvėjus.
Pikti demonai nesugebės sutrukdyti tikinčiai ir gerai sielai kelyje į Dievą. – Sekstas Pitagorietis.
Reikia galvoti taip, tarytum kiekvienas gali matyti kas dedasi mūsų sieloje. – Seneka.
Siela be išminties negyva. Bet jeigu ją praturtinsime mokslu, ji atgis nelyginant užleista žemė po lietaus. – Abu'l Faradžas al Isfahanijus.
Siela be vaizduotės – tai tas pats, kas observatorija be teleskopo. – H. Byčeris.
Siela yra nuspalvinta ta pačia spalva kaip ir mintys. – M. Aurelijus.
Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių. – F. Nyčė.
Siela, pasinėrusi į darbą, atitrūksta nuo įgimto liūdesio, kuris kitu atveju neduotų jai ramybės. – Dž. Leopardis.
Sielą tobulina tik vienas dalykas – pastovus gėrio ir blogio pažinimas, [kurį gali pasiekti tik filosofija]. Joks kitas menas netyrinėja gėrio ir blogio. – Seneka.
Sielos grožis suteikia žavesio net neišvaizdžiam kūnui; lygiai taip sielos bjaurumas uždeda puuikiausio sudėjimo, gražiausių bruožų kūnui kažkokį ypatingą antspaudą, keliantį nepaaiškinamą pasišlykštėjimą. – G. E. Lesingas.
Spręsdamas apie žmogų, nepasitikiu akimis. Tiesai nuo apgaulės atskirti turiu geresnį, tikresnį matą: sielos gėrio tegu ieškos siela. – Seneka.
Stiprios sielos vengia gašlumo, panašiai kaip jūrininkai saugojasi povandeninių uolų. – Napoleonas Bonapartas.
Svajonė galingesnė už realybę. Ar gali būti kitaip, jei ji pati – iškilniausia realybė? Ji esamiausia siela. – A. Fransas.
Svarbiausias nesveikos sielos įrodymas yra blaškymasis ir nuolatinis puldinėjimas tarp apsimetinėjimo doru ir polinkio į ydas. – Seneka.
Sveikame kūne – sveika siela. – Juvenalis.
Šaltis – tai pati baisiausia sielos liga. – A. de Tokvilis.
Šykštumas alina sielą. – A. Diuma (tėvas).
Tauri siela niekuomet nesti vieniša. Jei likimas ir atimtų iš jos draugus, ji galiausiai visuomet jų susirastų. – R. Rolanas.
Už pinigus neįsigysi to, ko reikia sielai. – H. D. Toras.
Veidas – sielos atspindys. – Ciceronas.
Vienas iš gražių poelgių privalumų yra tai, kad jie taurina sielą ir rengia ją dar gražesniems darbams. – Ž. Ž. Ruso.
Žmogaus elgesys gamtoje – jo sielos veidrodis. – V. Bergas.
Žmogaus siela – jo darbai. – H. Ibsenas.
Žmogaus siela — tai lempa, kurios liepsna — mokslas, o alyva — išmintis. – Avicena.
Žmogaus siela tobulėja iki pat mirties. – Hipokratas.
Žmogaus sieloje – Dievo didumo tuštuma, ir kiekvienas bando ją užpildyti kaip gali. – Ž. P. Sartras.
Žmogaus sielos neįmanoma pažinti – štai didysis bet kokios išminties pasiekimas. – O. Vaildas.
Žmonija dar nesitvarko taip, kad visi būtų už gėrį. Sielos gėrio tegul ieško siela. – Seneka.