Kūnas

Biblija

Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?
Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo. – 1 Kor 6,19-20.
Aš esu gyvoji duona, ateinanti iš dangaus. Kas valgo šios duonos, tas gyvens per amžius. Tačiau duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas, kurios aš duosiu gyvenimui pasaulyje. – Jn 6,51.
Ir jeigu tavo dešinioji ranka skatina tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. – Mt 5,30.
Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios, – Jis kūno gelbėtojas. Todėl kaip bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų. – Ef 5, 22-24.
Vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu. – Pr 2, 24.
Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona. – 1 Kor 7,4.

Sentencijos

Ar ne keista, kad kūno vidus gali taip gąsdinti, o išorė – vilioti? – J. Ch. Grondahlis.
Aš esu didesnis ir gimęs dėl didesnių dalykų, nei vergavimas kūnui, į kurį žiūriu kaip į savo laisvės pančius. – Seneka.
Auklėjimas turi būti pajėgus ir kūną ir sielą padaryti pačius puikiausius ir pačius geriausius. – Platonas.
Be to, daugelis mylėtojų pirmiau ima geisti kūno, negu pažįsta būdą ir ištiria kitas būdingas savybes, taigi jiems neaišku, ar jie panorės būti [mylimųjų] draugais ir tuomet, kai išblės jų potraukis. – Platonas.
Esama kūno ligų, esama ir gyvensenos ligų. – Demokritas.
Galbūt rojus tėra gražus išmislas, skirtas paslėpti bjauriai tiesai, kad kūnas tėra mėsos, kaulų, ir skystimo aparatas, sudylantis ir susidėvintis tarsi išklibę malūno dantračiai ar nepataisomai subyrantis nuo kokios negandos ar ligos tarsi iš rankų ant marmuro grindų išmestas brangus laikrodis Tad šiam mėsos ir kaulų aparatui, suvokusiam savo ribotumą ir netvarumą, verkiant reikia paguodos ir tikėjimo nemariąja siela, rojumi, prisikėlimu, idant turėtų nors menkiausią priežastį kasryt atsibusti ir daryti gausybę nereikšmingų ir iš esmės nieko nekeičiančių dalykų, tokių kaip valgymas, mylėjimasis, gimdymas, sėja ir pjūtis, kariavimas ir politikavimas, medžių kirtimas ir aksomo audimas, mokslo traktatų rašymas, miestų statymas, laivų rentimas ir plaukimas jais į tolimus kraštus... Verkiant reikia tikėjimo, kad visas šis bruzdėjimas iš tiesų turi kažkokią prasmę, kuri stebuklingai ims ir paaiškės, kai išmuš jį užbaigianti mirties valanda, o viso bruzdesio prasmingumui pagrįsti gudrieji prigalvojo visokių ritualų ir papročių, neva turinčių įtikinti, kad mėsos ir kaulų aparato išklerimas – anaiptol ne pabaiga, o tik viso ko pradžia... Tikra bajka, skirta vien tam, kad žmogus užsimirštų užsižaidęs, kaip kad dabar tie kainą laidojantys vaikai, ir taip smarkiai nesisielotų dėl savosios būties beprasmybės. – K. Sabaliauskaitė.
Grakštumas kūnui – tolygu sveika nuovoka protui. – F. de Larošfuko.
Gėda, jei šiame gyvenime tavo kūnas dar nepavargęs, o siela jau pailsusi. – Markas Aurelijus.
Išmintis sielai – tolygu sveikata kūnui. – F. de Larošfuko.
Ji ieškojo kažko, ir jis ieškojo kažko, abu jie ieškojo nirtulingai, vaipydamiesi, galvomis gręždamiesi kits kitam į krūtinę, o jųdviejų glamonės ir piestu stojantys kūnai neleido juodviem užsimiršti, tik vis priminė pareigą ieškoti; kaip šunys desperatiškai rausiasi į žemę, taip juodu rausėsi į kits kito kūną; ir bejėgiškai, nusivylę, geisdami pastverti dar paskutinę laimės kruopelę, plačiais liežuviais kartkartėm braukė kits kitam per veidą. Tik nuvargę nurimo ir pajuto dėkingumą vienas kitam. – F. Kafka.
Joks kūnas negali būti toks stiprus, kad vynas negalėtų jo pažeisti. – Plutarchas.
Kiekvienas geismas, kurį bandome užgniaužti, tebetūno mūsų mintyse ir nuodija mus. Kūnas nusideda kartą ir išsivaduoja iš nuodėmės, nes veiksmas – tai savotiškas apsivalymas. Nieko nebelieka, tik malonumo prisiminimas ar saldi atgaila. Vienintelis būdas atsikratyti pagundos – jai atsiduoti. Jeigu spirsies, tavo siela susirgs, ilgėdamasi to, ką pati sau uždraudė. – O. Vaildas.
Kieno sveikas kūnas, tas gali iškęsti ir karštį, ir šaltį. Taip ir tas, kieno sveika dvasia, gali pakelti ir pyktį, ir sielvartą, ir džiaugsmą, ir kitus jausmus. – Epiktetas.
Kuklumas sielai yra tas pats, kas drovumas kūnui. – F. Bekonas.
Kūnas ir siela – valios produktai. – A. Škėma.
Kūnas – tai mažiausia, ką gali moteris duoti vyrui. – R. Rolanas.
Kūnas – tai sodas, kurio sodininkas – mūsų valia. – V. Šekspyras.
Kūno dailumas gali patraukti grožio gerbėjus, bet norint juos išlaikyti, reikia dvasinio grožio. – Č. K. Koltonas.
Kūno grožis, sutapęs su sielos grožiu, sudaro harmoningą žmogų. – Platonas.
Kūno ir proto mankšta – būtina gydymo priemonė. – Platonas.
Kūno poreikiai menki: nealkti, nešalti, netrokšti. Jei trokšta daugiau, vargsta dėl ydų, ne dėl reikalo. – Seneka.
Malonumas skirtas gražiam kūnui, o skausmas – gražiai sielai. – O. Vaildas.
Medis irgi garina drėgmę ir mėgsta dažnai būti gaivinamas vėjo, lietaus ir šalčio, kitaip silpnėja ir vysta. Lygiai taip žmogaus kūnui būtini visokie smarkūs judesiai, veikla ir tinkami pratimai. – J. A. Komenskis.
Meilė puikiam kūnui pagimdo puikias mintis. – Platonas.
Meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose. – Aristotelis.
Mūsų jėgų nuostoliai daug dažniau esti jaunystės veržlumo negu griaunamo metų veikimo padarinys. Nesantūri, geisminga jaunystė perduoda senatvei susidėvėjusį kūną. – Ciceronas.
Mūsų kūnas yra gyvenimui skirta mašina. – Napoleonas.
Mūsų kūnas yra mūsų minčių produktas. – J. Hagelinas.
Negalima išgydyti kūno, negydant sielos. – Sokratas.
Nė vienas gydytojas nežino tokio vaisto pavargusiam kūnui ir išsekusiai dvasiai kaip viltis. – S. Cveigas
Nėra laisvas tas, kas yra kūno vergas. – Seneka.
Nėra nieko žavingesnio už valią, nugalinčią neklusnų kūną. – R. Rolanas.
Norint išlaikyti dvasios stiprybę, reikia rūpintis kūno tvirtumu. – V. Hugo.
Prižiūrėkite savo kūną, jei norite, kad protas tinkamai dirbtų. – R. Dekartas.
Samsonas turėjo galingą kūną, bet silpną galvą, kitaip jis nebūtų nuleidęs jos paleistuvei ant kelių. – B. Franklinas.
Sielos ir kūno harmonija – kaip tai svarbu! Beprotybės pagauti, mes juos atskyrėme ir sugalvojome realizmą, kuris pasirodė esąs grubus, sukūrėme idealą, kuris pasirodė esąs tuščias. – O. Vaildas.
Sugundyk mano protą ir gausi mano kūną. – Seneka.
Sunku įsivaizduoti, kaip įkvepia protinę veiklą kūno judesiai. – Plinijus Jaunesnysis.
Sveikame kūne – sveika siela. – Juvenalis.
Tingėjimas – tai proto ir kūno rūdys; dažnai naudojamas raktas visada blizga kaip naujas. – B. Franklinas.
Tvirta dvasia išgelbsti silpną kūną. – Hipokratas.
Užteks menkinti kūną. Užteks juokauti su juo. Jis tarsi nuospauda prislėgs mūsų žvalų protą ir lyg pasityčiodamas jūsų išdidžiai dvasiai įrodys, kad ji priklauso nuo ankšto bato. – A. Gercenas.
Žiūrėki, kaip irsta tingus išsidykinėjęs kūnas,
Kaip pelkėja stovintys ežero vandenys. – Ovidijus.
Žmogus gyvas ne tuo, ką suvalgo, o tuo, ką suvirškina. Šis teiginys vienodai tinka ir protui ir kūnui. – B. Franklinas.