Onorė de Balzakas
Išvaizda
Onorė de Balzakas (pranc. Honoré de Balzac (1799-1850) – prancūzų rašytojas, novelistas, realizmo krypties pradininkas, žymiausias realistinio romano meistras Vakarų Europoje.
Sentencijos
[keisti]Apie aistrą
[keisti]- Aistra nepripažįsta sandėrių, ji pasirengusi visokioms aukoms.
- Aistra prastai samprotauja.
- Didžios aistros tokios pat retos kaip meno šedevrai.
Apie darbą
[keisti]- Atkaklus darbas yra ir meno, ir gyvenimo dėsnis.
- Azartiškas žūklavimas valdininkams primena darbą kanceliarijoje.
- Dėkingumas įrodomas darbais.
Apie dorybes
[keisti]- Dorybės gali būti ir žalingos, jei neapšviestos proto šviesos.
- Dorybė neskaldoma: ji arba yra, arba jos nėra.
- Dorybė nuima galvą, nuodėmė – tik plaukus.
- Niekas neieško paslėptų dorybių.
Apie gyvenimą
[keisti]- Aš sukoncentravau savo gyvenimą ne širdyje, kuri gali sudužti, ne jausmuose, kurie atbunka, bet prote, kuris nenusidėvi ir viską pakelia.
- Gyvenimas – tai sunkus darbas, sudėtingas amatas, kurio norint išmokti reikia pavargti.
- Gyvenimas – tai visokių kombinacijų kaitaliojimasis; jas reikia nagrinėti, sekti, kad visur liktume patogioje padėtyje.
- Smarkūs gyvenimo sukrėtimai išgydo mus nuo menkų baimių.
Apie idėjas
[keisti]- Idėjas galima nuginkluoti tik kitomis idėjomis.
- Idėja iškilnesnė už faktą.
- Stilius – idėjų, o ne žodžių vaisius.
Apie įstatymą
[keisti]- Įstatymas – ne voratinklis, kad didelės musės išsiveržtų, o mažos įstrigtų.
- Nieko taip blogai nežinom, kaip to, ką kiekvienas turi žinoti, – įstatymų.
- Papročiai – tai žmonės, įstatymai – šalies protas. Papročiai dažnai esti žiauresni už įstatymus. Papročiai, kartais neprotingi, įveikia įstatymus.
Apie ydas
[keisti]- Ydos visad susitars tarp savęs.
- Niekas mūsų taip nevaržo, kaip mūsų ydos.
- Skonio stoka – viena iš tų ydų, kurios neatsiejamos nuo veidmainystės.
Apie jausmą
[keisti]- Draugystę daro neišardomą ir jos žavesį didina jausmas, kurio stinga meilei, – pasitikėjimas.
- Jausmas – argi tai nėra visas pasaulis, sutelktas vienoje mintyje?
- Mūsų slepiami jausmai yra daug galingesni už atvirai reiškiamus.
- Tikras jausmas nedalomas: arba jis vientisas, arba jo nėra.
- Tikrieji jausmai turi akis ir protą.
Apie kvailumą
[keisti]- Kvailybė būna dvejopa: tyli ir plepi.
- Kvailybė tokia klampi, kad neįmanoma jos dorai ištirti; joje nekyla jokio atgarsio, ji viską susiurbia negrąžinamai.
- Kvailumas toks nepasiekiamas, kad jo neįmanoma ištirti iki galo.
Apie laiką
[keisti]- Laikas – tai protinės veiklos darbuotojo kapitalas.
- Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti.
- Visas žmogaus išmanymas yra ne kas kita kaip kantrybės ir laiko mišinys.
Apie meilę
[keisti]- Kas nepažino meilės, tas tarsi negyveno.
- Meilė apima visas gerąsias žmogaus savybes.
- Meilė lygiai didi ir plepumu, ir lakoniškumu.
- Meilė nieko neatleidžia arba atleidžia viską.
- Meilė – nuostabus netikrų pinigų dirbėjas, verčiantis ne tik variokus į auksą, bet ir auksą į variokus.
- Meilė sujungia visas gerąsias žmogaus savybes.
- Meilė taip sunkiai pakelia smulkius namų rūpesčius, kad siekiant tvirtos laimės reikia pasistengti rasti nepaprastų kits kito savybių.
- Meilė – vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei ateities.
- Meilė – žaidimas, kuriame visada klaidžiojama.
- Meilėje visos moterys gudrios.
- Meilės įvairovės ieškojimas – bejėgiškumo ženklas.
- Mes laikome žmogumi tik tą, kuris svajoja tiek apie dvasinį pasitenkinimą, tiek apie kūno malonumą meilėje.
- Senyvame amžiuje meilė virsta yda.
- Tik paskutinė moters meilė gali prilygti pirmai vyro meilei.
Apie moterį
[keisti]- Yra tokia moterų prigimties ypatybė: įmanomais dalykais jos įrodinėja neįmanomus ir savo nujautimais verčia perniek faktus.
- Jausdamasi laiminga, ji būtų atrodžiusi tiesiog žavinga, nes laimė yra moterų poezija, lygiai kaip drabužiai yra jų gražna. – „Tėvas Gorijo“.
- Liaudis, kaip ir moterys, mėgsta, kad tie, kurie ją valdo, būtų stiprūs.
- Moterims būdinga įrodinėti tai, kas neįmanoma, remiantis įmanomu, ir neigti tai, kas akivaizdu, remiantis nuojauta.
- Moteris, kuri juokiasi iš savo vyro, jo jau nebemyli.
- Moteris mėgsta nugalėti vyrą, kuris priklauso kitai!
- Moteris mylimo vyro veidą pažįsta taip gerai, kaip jūreivis pažįsta atvirą jūrą.
- Moteris turi priklausyti tam vyrui, kuris išspręs jos problemas.
- Moteris turi teisę atstumti meilę, jeigu jaučia, kad negali atsakyti tuo pačiu. Vyras, kuris myli ir nesugeba sužadinti moters meilės, negali laukti kitų užuojautos.
- Moters instinktas vertas didžiųjų žmonių įžvalgumo.
- Net ir nuoširdžiausiuose prisipažinimuose moteris visada palieka vietos nutylėjimui.
- Niekas nemyli moters už jaunystę ar brandą, už grožį ar bjaurumą, už kvailumą ar protą; myli ją ne už ką nors, o tiesiog todėl, kad myli.
- Niekas netampa moters draugu, jeigu gali būti jos meilužiu.
- Savo eisena moteris gali viską parodyti, neleisdama nieko pamatyti.
- Tas, kuris sugeba valdyti moterį, sugebės valdyti valstybę.
- Tik pamišėliai ir moterys moka akylai stebėti, nes juos viskas žeidžia, o dvasinės kančios didina pastabumą.
Apie nusikaltimą
[keisti]- Kai piliečiai stebi viens kitą, nusikalsti neįmanoma.
- Nemokšiškumas – visų nusikaltimų motina. Nusikaltimas – pirmiausia neprotingumas.
- Už kiekvienos didelės sėkmės slypi nusikaltimas.
Apie protą
[keisti]- Mūšio laukas, kuriame kaunasi protas, baisesnis už mūšio lauką, kuriame mirštama, – jį sunkiau įdirbti negu dirvą.
- Pomėgis kolekcionuoti – pirmoji proto sutrikimo pakopa.
- Protas visuomet šykštesnis už jausmą.
- Prote, kaip kaimo kelyje, įsirėžusios savos provėžos.
Apie sielą
[keisti]- Knyga gyvybinga tik tuo atveju, kai jos siela veržiasi į ateitį.
- Kūriniai subręsta sielose taip pat paslaptingai kaip ir triufeliai kvepiančiose Perigoro viršūnėse.
- Pataikavimas niekada nebūdingas didžioms sieloms, jis – dalia menkų sieliūkščių, gebančių tapti dar menkesnėmis, kad patektų į svarbių personų gyvenimo sferą, kuri jas traukia.
Apie širdį
[keisti]- Kilni širdis negali būti neištikima.
- Motinos širdis – tai bedugnė, kurios gilumoje visuomet atsiras atlaidumo.
- Širdis yra geriausias vadovas.
Apie talentą
[keisti]- Be stiprios valios nebūna didelio talento.
- Valia gali ir turi būti daug didesnis pasididžiavimo objektas negu talentas. Jeigu talentas – išvystytos įgimtos savybės, tai tvirta valia – kiekvieną minutę pasiekiama pergalė prieš instinktus, prieš potraukius, kuriuos valia pažaboja ir slopina, prieš kliūtis, kurias ji nugali, prieš sunkumus, kuriuos ji herojiškai įveikia.
Apie tiesą
[keisti]- Gamtos tiesa negali būti ir niekad nebus meno tiesa.
- Tiesa panaši į kartų gėrimą, nemalonaus skonio, bet užtat grąžinantį sveikatą.
- Visuomenė gyvena pripažintomis tiesomis.
Apie tikslą
[keisti]- Norint prieiti tikslą, pirmiausia reikia eiti.
- Persistengti – nereiškia pasiekti tikslą.
- Tikslas kilnina kiekvieną darbą.
Apie vyrą
[keisti]- Absurdiška manyti, kad vyras negali visada būti laimingas su viena ir ta pačia moterimi. Tai prilygsta tvirtinimui, kad geram muzikantui reikia kelių smuikų, kad sugrotų pjesę.
- Jeigu vyras nesugeba savo žmonos paversti meiluže, tai tik įrodo vyro nepilnavertiškumą. Reikia mokėti vienoje moteryje gauti visas moteris.
- Pavydus vyras iš tikrųjų abejoja ne savo žmona, o pačiu savimi.
- Vyrai turi būti ištikimi moterims, kurios juos myli, jau bent dėl tų nuolatinių stebuklų, kuriuos kuria meilė aukštesniajame pasaulyje, vadinamame dvasiniu pasauliu.
- Vyras pralošia, jeigu nieko nelaimi. Moteris laimi, jeigu nieko nepralošia.
- Vyro talentas – kaip ir moters grožis – vien tik pažadas. Išties didžio vyro širdis ir charakteris turi prilygti jo talentui.
Apie žmogų
[keisti]- Didieji žmonės visada maitinosi saikingai.
- Du žmonės gali vienas kitą išgelbėti ten, kur po vieną žūva.
- Esama žmonių, panašių į nulius: prieš juos visada turi eiti skaitmenys.
- Jei žmogus iš tikrųjų stiprus, jis pripažįsta savo silpnybes.
- Kad galėtumei spręsti apie žmogų, reikia perprasti bent jau jo minčių, jo sielos nerimo paslaptis.
- Mes laikome žmogumi tiktai tą, kurio siela svajoja tiek apie dvasinį pasitenkinimą, tiek apie kūno malonumą meilėje.
- Nepakanka būti tik žmogumi, reikia būti sistema.
- Norėdami spręsti apie žmogų, turime kuo giliau prasiskverbti į jo minčių, jo nelaimių, jo rūpesčių slaptybę.
- Retas žmogus viešai rodo savo trūkumus, dauguma stengiasi juos pridengti patraukliu apdaru.
- Vidujai tušti tie žmonės, kurie amžinai viską iškelia viešumon.
- Žmogus, sugebantis pastebėti reiškinį, gali rasti ir priežastį.
- Žmogų žemina būtent melas.
- Žmonės bijo choleros, bet vynas už ją daug pavojingesnis.
- Žmonės, kurie patiria per daug džiaugsmo, neišvengiamai bunka.
Kitos
[keisti]- Abejingumas gražiajai lyčiai senatvėje – bausmė už tai, kad pernelyg mokėta patikti jaunystėje.
- Abejoti Dievu – reiškia tikėti juo.
- Aukso grandinės yra visų sunkiausios. – „Tėvas Gorijo“.
- Būti ištikimam dorovei – tikra kilnybė.
- Dorovinė žmogaus prigimtis skiriasi nuo fizinės jo prigimties tuo, kad joje nėra nieko absoliutaus: poelgiai priklauso tiesiogiai nuo charakterio ar nuo idėjų, kylančių matant kokį nors reiškinį.
- Galbūt dorybingumas yra ne kas kita kaip dvasios delikatumas.
- Genijus yra panašus į visus, bet niekas nėra panašus į jį.
- Gražiausi siekiai užgęsta šeimos išlaidų knygoje.
- Idealus grožis, žaviausia išvaizda nieko neverta, jeigu tuo niekas nesižavi.
- Ilgai sergąs žmogus ima geriau nusimanyti už patį gydytoją ir perpranta savo ligą, o tai ne visada pavyksta net sąžiningam gydytojui.
- Išgėrę taurę malonumų iki dugno, ten randame daugiau žvyro negu perlų.
- Įsimaišiusios ambicijos išguja nuoširdumą.
- Įžūli veidmainystė sukelia pagarbą žmonėms, įpratusiems pataikauti.
- Jausmų kilnumą ne visada lydi manierų kilnumas.
- Jei visi tiesiai į akis sakytume viską, ką pasakome nusisukę, visuomenė būtų nepakenčiama.
- Jeigu be paliovos kalbėsi vienas – visada būsi teisus.
- Juokas taiso papročius.
- Kad nebūtum kaltas, turi tūkstantį kartų būti teisus.
- Kai kurie žmonės stovi taip aukštai, jog įžeidimai jų nepasiekia.
- Kai tik kava pasiekia mano skrandį, prasideda visuotinis sąmyšis. Idėjos pradeda judėti... kyla palyginimai, pasidengia popierius. Kava tampa sąjunininku, o rašymas nustoja būti kova.
- Kas yra diduomenė? Tai kvailių ir niekšų bendruomenė.
- Kas nutiktų literatūrai, jei jos reikalų niekas negintų? Mes turime savo kasacinį teismą – tai ateitis. Laimingas tas, kuris gali atsistoti jos akivaizdoje.
- Klaida išaiškės tiktai patikrinus prietaisą paskutinį kartą. Kiekvienas bandymas dreskia dviem nagais – viltimi ir smalsumu.
- Kokios saldžios kritinės pastabos, išgirstos iš draugo lūpų; jomis tiki, dėl jų būna liūdna, nes neabejoji jų teisingumu, bet jos neskaudina.
- Laimė – tai mūsų sugebėjimų panaudojimas kasdieniniame gyvenime.
- Malonu paklusti sąžinės paakinimams.
- Mandagumas ir kuklumas rodo tikrą žmogaus išsilavinimą.
- Menas – tai religija, kuri turi savo žynius ir savo kankinius.niekas
- Neapykanta be keršto yra sėkla, nukritusi ant granito.
- Nelaimė tampa kertiniu charakterio akmeniu.
- Nesugebėjimas žavėtis – paveldėjimo požymis.
- Netikėdamas savimi, genijum nebūsi.
- Nėra didesnės kliūties geriems tarpusavio santykiams už nepasitenkinimą savimi.
- Niekada neteikite neprašytų paslaugų.
- Niekas taip neapsvaigina kaip nelaimės vynas.
- Niekas taip nemiela bendraujant su žmonėmis, kaip dėmesys.
- Nors ir kaip maloniai, meniškai ir įdomiai būtų apipavidalintas žibintas, pirmiausia jis turi šviesti.
- Pagarba – tai užkarda, lygiai sauganti ir tėvą su motina, ir vaiką; tėvus ji gelbsti nuo sielvarto, vaiką – nuo sąžinės graužimo.
- Panieka – tai antausis per atstumą.
- Pavydas – vienas akivaizdžiausių neapykantos elementų.
- Piliečio drąsos ir kario drąsos – vienas šaltinis.
- Pinigai be garbės – liga.
- Pinigų galybė sudaro prielaidas atsirasti pačiai nykiausiai aristokratijai – pinigų maišo ristokratijai.
- Pripažinęs savo silpnumą, žmogus tampa stiprus.
- Privalau pradėti šedevru arba nusisukti sprandą.
- Privilegija visur būti kaip namie priklauso tik karaliams, mergšėms ir vagims.
- Rimtumas – charakterio pagrindas.
- Santuoka negali būti laiminga, jeigu sutuoktiniai iki vedybų tobulai nepažino kits kito įpročių ir charakterio.
- Santuoka – ne tik malonumai, kurie šeimyniniame gyvenime tokie pat laikini kaip ir gyvenime apskritai; ji reikalauja vienodų polinkių, aistringo tarpusavio potraukio, charakterių panašumo – štai kas šią visuomenei būtiną nuostatą paverčia amžina problema.
- Savi įsitikinimai nekabinami ant sienos.
- Savimeilė – draugystės nuodas.
- Sąžinė – neklystantis teisėjas, kol jos neužmušame.
- Senos beždžionės nereikia mokyti vaipytis.
- Sielvartas – iš visų mūsų jausmų patvariausias.
- Suabejoti – reiškia prarasti jėgą.
- Susitaikydamas nelaimingasis tik padidina sielvartą.
- Sutuoktiniai turi be paliovos kovoti su visa ryjančiu siaubūnu – įpročiu.
- Šaipūnas visada lėkšta būtybė.
- Šalia kvailio visada rasis apgavikas.
- Šeima visada bus visuomenės pagrindas.
- Šykštumas prasideda ten, kur baigiasi skurdas.
- Šlovė – tai mirties šviesulys.
- Šlovė – tai nuodai, kuriuos reikia gerti mažomis dozėmis.
- Šmeižtas abejingas menkystoms.
- Tas, kuris nori gerai išauklėti vaiką, pasmerktas visuomet laikytis teisingų pažiūrų.
- Tautos ateitis motinų rankose.
- Ten, kur įsipainiojusi garbėtroška, nėra vietos nuoširdumui.
- Ten, kur visi kuproti, nuostabi figūra tampa bjauri.
- Tikras mokslininkas – svajotojas, o kas toks nėra, vadina save praktiku.
- Tobulai parašyti istoriniai romanai verti išsamiausių istorijos studijų.
- Toli gražu nepakanka parodyti, kad dabartis aukščiau už praeitį; dar reikia sukelti nuojautą, kad ateitis aukščiau už mūsų dabartį.
- Trauktis iš bailumo ir baimės iki šiol laikoma sumaniu manevru.
- Turėti skolų, vadinasi, šį tą jau turėti.
- Veikimo priemonės susilieja su jo rezultatais.
- Viengungio padėtis – antivisuomeniška.
- Viešoji nuomonė nepakenčia staigių pokyčių.
- Vidutinybė negailestingai, nepailstamai kovoja su pranašesniais už save.
- Viltis – tai atmintis ir troškimas.
- Viską, ką darai, reikia daryti gerai, net jei darai beprotybę.
- Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti.
- Visų mokslų raktas yra klaustukas.
- Vyro pavyduliavimas susideda iš liguisto egoizmo, netikėtai priblokštos savimeilės ir suerzintos tuštybės.
- Žiaurumas ir baimė spaudžia vienas kitai ranką.
- Žmonių dauginimasis yra tiktai žemutinė funkcija, o aukštutinė funkcija – tarnavimas jau esamai gyvybei.