Prigimtis

Sentencijos[keisti]

Aukščiausias gėris yra gyvenimas pagal prigimtį. – Seneka.
Daiktų prigimtis neleidžia, kad gėris kenktų geriesiems. – Seneka.
Dorovinė žmogaus prigimtis skiriasi nuo fizinės jo prigimties tuo, kad joje nėra nieko absoliutaus: poelgiai priklauso tiesiogiai nuo charakterio ar nuo idėjų, kylančių matant kokį nors reiškinį. – O. de Balzakas.
Gamta ir auklėjimas panašūs. Auklėjimas perdaro žmogų ir sukuria jam antrąją prigimtį. – Demokritas.
Godumui niekada negana, prigimčiai gana ir kruopelytės. – Seneka.
Išminčiai svetima tai, kas prieš prigimtį eina. – Juvenalis.
Išmintingų žmonių poelgiai padiktuoti proto, ne tokių sumanių – patirties, pačių tamsiųjų – būtinybės, gyvulių – prigimties. – Ciceronas.
Yra keturios prigimčių rūšys: medžiai, gyvūnai, žmonės, dievas. – Seneka.
Yra tokia moterų prigimties ypatybė: įmanomais dalykais jos įrodinėja neįmanomus ir savo nujautimais verčia perniek faktus. – O. de Balzakas.
Jei nori sugadinti žmogaus prigimtį, pradėk ją taisyti. – O. Vaildas.
Jeigu kam nors trūksta prigimties dovanų, jis kompensuoja tą trūkumą didesne pasitenkinimo savimi doze. – Erazmas Roterdamietis.
Kiekviename žmoguje iš prigimties sėklos sudygsta arba javai, arba piktžolės; tegu jis laiku palaisto pirmuosius ir išrauna antrąsias. – F. Bekonas.
Laimingas gyvenimas yra toks, kuris neprieštarauja vidinei prigimčiai. – Seneka.
Mąstymas – didi vertybė, ir išmintinga yra sakyti tiesą ir elgtis taip, kaip liepia prigimtis. – Heraklitas.
Meilė suteikia kilnumo ir tiems, kuriems prigimtis jo nepadovanojo. – V. Šekspyras.
Mykėti tą, kuris aiškiai mūsų nekenčia, svetima žmogaus prigimčiai. – Henris Fildingas.
Ne protas svarbiausia, o kas jį valdo: prigimtis, širdis, kilnumas, išsilavinimas. – F. Dostojevskis.
Papratimas – antras prigimimas. Daugumai žmonių jis pasirodo besąs vienintelė jų prigimtis. – R. Rolanas.
Pasinėrus į savo laukinę prigimtį, geriausiai pailsima nuo savo nenatūralumo, nuo savo dvasingumo... – F. Nyčė.
Prabangos pomėgis nuvedė žmones tolyn nuo prigimties. – Seneka.
Prigimtis davė žmogui pakankamai tvirtybės, tik reikia ja pasinaudoti, sukaupti jėgas ir nukreipti jas savo naudai, o ne prieš save. Priežastis yra nenoras, o negalėjimas – tik pasiteisinimas. – Seneka.
Prigimtis, palikusi kieno nors prote spragą paprastai ją užtušuoja storu pasitenkinimo savimi sluoksniu. – H. V. Longfelas.
Prigimtis pasakė moteriai: būk graži, jeigu gali, išmintinga, jeigu nori, o apdairi būti privalai. – P. O. Bomaršė.
Protas ir mąstymas yra dvi svarbiausios žmogaus prigimties savybės. – Plutarchas.
Protingos būtybės iš prigimties sugeba jausti savo netobulumus; dėl to prigimtis mums ir davė drovumą, tai yra gėdos dėl šių netobulumų jausmą. – Š. Lui Monteskjė.
Retai kalbėti – štai kas atitinka prigimtį. Nes nei vėtra visą rytą nesiaučia, nei liūtis visą dieną netrunka. – Lao Dzė.
Tik tai žmoguje tvirta ir patikima, kas įsisiurbia į jo prigimtį ankstyvaisiais gyvenimo metais. – J. A. Komenskis.
Tokia yra moterų prigimtis... nemylėti, kai mes jas mylime, ir mylėti, kai jų nemylime. – Servantesas.
Visą grožį sukuris prigimtis ir gražus mąstymas. – V. Vitmenas.
Visi žmonės prigimtimi lygūs. – T. Hobsas.
Žmogaus prigimties esmė – judėjimas. Visiška ramybė reiškia mirtį. – B. Paskalis.
Žmogaus prigimtis liepia alkaniems kovoti dėl maisto, išsekusiems stengtis pailsėti, darbo išvargintiems ieškoti atokvėpio, o pažemintiems rūpintis pagarba. – Kung Sun Jangas.
Žmogus iš prigimties yra visuomeninė būtybė. – Aristotelis.
Žmonės gerais tampa labiau per lavinimąsi nei iš prigimties. – Demokritas.

Patarlės ir priežodžiai[keisti]

Anglų[keisti]

Tas, kuris gyvena pagal prigimtį, niekada nebus vargšas, o tas, kuris gyvena remdamasis nuomonėmis, niekada nebus turtingas.