Šlovė
Antikiniai posakiai
[keisti]- Bet kokiu būdu norima pasiekti šlovę, nevengiant ir nusikaltimo. – HEROSTRATO ŠLOVĖ (pagal graiko, kurpiaus iš Efeso Herostrato, norėjusio kaip nors išgarsėti ir todėl sudeginusio Artemidės šventyklą, vardą).
Sentencijos
[keisti]- Ar ne geriau užsitarnauti šlovę savo paties darbais, negu kitais žmonėmis naudotis. – Vang Čungas.
- Gyvenimas trumpas, bet šlovė gali būti amžina. – Ciceronas.
- Ieškoti šlovės negalima. Visoks jos vaikymasis tuščias. – J. V. Gėtė.
- Jaunystė svajoja apie šlovę. – Dž. Baironas.
- Kelias į šlovę praskinamas darbu. – P. Siras.
- Paprastai šlovinamas dramaturgas, gebantis išspausti ašaras. Bet šį talentą turi ir apgailėtinas svogūnas, su kuriuo jis dalijasi savo šlove. – H. Heinė.
- Šlovė, atėjusi staiga, veikiai išeina. – T. Fuleris.
- Šlovė – tai mirties šviesulys. – O. de Balzakas.
- Šlovė – tai nuodai, kuriuos reikia gerti mažomis dozėmis. – O. de Balzakas.
- Tas, kuris nežino laiko vertės, gimė ne šlovei. – Liukas de Klapje Vovenargas.
- Tas, kuris paniekino tuščią šlovę, gali pasiekti tikrąją. – T. Livijus.
- Tas, kuris tikisi iš istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti: dažnai ji suteikia paprastam vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą. – S. Cveigas.
- Tyros sąžinės balsas malonesnis už šimtus šlovės balsų. – P. Buastas.
- Užkariautojo šlovė – žiauri šlovė; ji atsiranda naikinant žmones. – F. Česterfildas.
Patarlės ir priežodžiai
[keisti]- Jei sieki išminčiaus šlovės – sutik su visais.