Sąžinė

Sentencijos ir aforizmai

Anas patenkintas paleistuvyste, kurios siekti kurstė pergalės sunkumas. Šitas patenkintas apgaule: tik nusivylęs sėkme, jis nusivils kalte. Visa tai atsitinka dėl blogų įpročių. Antra vertus, žinok, jog ir labiausiai į blogį linkusiose sielose išlieka gėrio supratimas: jos suvokia niekšybę, tiktai nepaiso jos. Todėl visi nutyli nuodėmes, net viskam klostantis sėkmingai, naudojasi jų vaisiais, o jas pačias slepia. Tik gryna sąžinė nori būti priekyje visų matoma, pašlemėkai net patamsyje nuogastauja. – Seneka.
Aš visada valgiau gyvūnų mėsą jausdamas sąžinės graužatį. – A. Einšteinas.
Aukščiausias teismas – sąžinės teismas. – V. Hugo.
Būk savo norų ponas ir savo sąžinės vergas. – V. Franklis.
Daugiau galvok apie sąžinę negu apie reputaciją. – Publijus Siras.
Didi sąžinės galia: ji išsklaido menkiausią nekaltojo baimę ir nepaliaujamai piešia kaltininko vaizduotei visas jo užsitarnautas bausmes, vis primindams save. – Ciceronas.
Gryna sąžinė slopina lengvabūdiškų pramogų potroškį. – Ž. Ž. Ruso.
Įstatymas, slypintis mumyse, vadinasi sąžinė. Sąžinė iš teisybės yra mūsų poelgių derinimas su šiuo įstatymu. – I. Kantas.
Jeigu nori kietai miegoti, gulk į patalą su švaria sąžine. – B. Franklinas.
Kad pažadintum niekšo sąžinę, jam reikia skelti antausį. – Aristotelis.
Kai užgriūna nelaimės, didžiausia paguoda – kad jokie priešai negali atimti iš manęs sąžinės, o aš niekada netapsiu tokiu priešu sau, kad padaryčiau jai eibę. – H. Fildingas.
Kas neserga sąžinės graužaties liga, tegu net nesvajoja apie garbingumą. – Ž. Renaras.
Kiekvienas darbas man bus sąžinės, o ne garbės reikalas. – Seneka.
Malonu paklusti sąžinės paakinimams. – O. de Balzakas.
Menas – tai žmonijos sąžinė. – F. Hebelis.
Nedaryk to, ką smerkia tavo sąžinė, ir nekalbėk to, kas nesiderina su tiesa Visa tai svarbiausia saugok, ir tu įvykdysi savo gyvenimo paskirtį. – M. Aurelijus.
Nemanyk, kad, padaręs ką nors bloga, tu gali pasislėpti, nes, pasislėpęs nuo kitų, nepasislėpsi nuo savo sąžinės. – Isokratas.
Nesibičiuliauk su žmonėmis, kurių pernelyg lanksti sąžinė. – E. Delakrua.
Niekas taip nekankina žmonių, kaip nešvari sąžinė. – Erazmas Roterdamietis.
Pagarba – tai užkarda, lygiai sauganti ir tėvą su motina, ir vaiką; tėvus ji gelbsti nuo sielvarto, vaiką – nuo sąžinės graužimo. – O. de Balzakas.
Pasaulyje nėra niekingesnio bylinėjimosi už tą, į kurį žmogus įsivelia savo sąžinės teisme. – H. Byčeris.
Pats svarbiausias papuošalas – švari sąžinė. – Ciceronas.
Protas ir sąžinė negali prarasti savo teisių. Jiems galima primeluoti, bet apgauti jų nepavyks. – J. V. Gėtė.
Reikalauti iš doro žmogaus, kad jis veiktų sąžinės liepiamas, nėra reikalo, o reikalauti, kad jis veiktų prieš sąžinę, reikštų jį įžeisti. – T. B. Makolis.
Savo reputacija rūpinasi daugelis, o sąžine – tik vienas kitas. – Publijus Siras.
Sąžine gryna gyvent – tai gyvent be nuodėmių. – Horacijus.
Sąžinei grynai nėra ko bijot apkalbų, gandų, melo. – Ovidijus.
Sąžinė – geriausia iš mūsų turimų didaktikos knygų, į ją reikia dažniausiai žvilgčioti. – B. Paskalis.
Sąžinė yra įstatymų įstatymas. – A. de Lamartinas.
Sąžinė yra žydų išradimas. – A. Hitleris.
Sąžinė liguistai jautri. Sąžine galima naudotis, bet, panašiai kaip fantazijos ir skrandžio, jos negalima perkrauti. – R. L. Stivensonas.
Sąžinė – mūsų vidinis teisėjas, neklaidingai rodantis, ar mūsų poelgiai pelno artimųjų pagarbą, ar pasmerkimą. – P. A. Holbachas.
Sąžinė – neklystantis teisėjas, kol jos neužmušame. – O. de Balzakas.
Sąžinė – tūkstantis liudytojų. – M. F. Kvintilianas.
Sąžinės atbukimą rodo nesugebėjimas piktintis veiksmais, darančiais žmonijai žalą. – A. F. Amjelis.
Sąžinės graužatis prasideda ten, kur baigiasi nebaudžiamumas. – K. A. Helvecijus.
Sąžinės graužimas – tai prarastos dorybės aidas. – E. Dž. Bulveris-Litonas.
Sąžinės klausimais daugumos įstatymas negalioja. – M. K. Gandis.
Sąžinės žaizdos niekuomet galutinai neužgyja. – Publijus Siras.
Sielvartas – tai kvota. Joks teisėjas nėra toks smulkmeniškas, kaip sąžinė, tardanti pati save. – V. Hugo.
Silpnadvasiškumas – menkystų dalia. Kas tvirtos dvasios, kas elgiasi pagal sąžinę, kol gyvas gins savo principus. – T. Peinas.
Sveikas protas ir sąžinė niekuomet nesutiko ir nesutiks atleisti šmeižtui. – DŽ. S. Halifaksas.
Švari sąžinė yra ne kas kita, kaip džiaugsmas dėl džiaugsmo, suteikto kitam žmogui; nešvari sąžinė yra ne kas kita, kaip kančia ir skausmas dėl skausmo, suteikto kitam žmogui per nesusipratimą, aplaidumą ar aistrai paveikus. – L. Fojerbachas.
Švari sąžinė yra nuolatinė šventė. – Seneka.
Švari sąžinė – patogiausia pagalvė. – H. Ibsenas.
Tik protas, valia, sąžinė išaukština žmogų. – A. Kunanbajevas.
Tyra sąžinė nebijo žmonių, o blogą baugina net vienatvė. – Seneka.
Tyros sąžinės balsas malonesnis už šimtus šlovės balsų. – P. Buastas.
Visa, kas ramina nešvarią sąžinę, kenkia visuomenei. – P. Buastas.
Visada būk savo valios šeimininkas ir savo sąžinės vergas. – M. fon Ebner-Ešenbach.
Žmogus, kuris nuo mažumės elgiasi prideramai, nepatiria sąžinės graužaties. – Abu'l Faradžas al Isfahanijus.
Žmogus tol klysta, kol gyvena žemėje; bet doras žmogus ir miglotuose siekiuose visada nujaus teisingą kelią, – jį parodo sąžinė. – J. V. Gėtė.
Žmonės niekuomet nejaučia sąžinės graužaties dėl poelgių, tapusių jų įpročiu. – Volteras.