Isokratas
Isocrates (436-338 pr. Kr.) – senovės graikų oratorius.
Sentencijos
[keisti]- Dažnai ir ilgai nebūk pas tuos pačius žmones: juk viskuo persisotinama.
- Džiaugsme draugai turi lankytis tik kviečiami, o nelaimėje – be kvietimo, patys.
- Imkis kalbėti dviem atvejais: arbakai savo kalbos temą esi dorai apgalvojęs, arbakai kalbėti apie ką nors būtina; tik tada kalbėjimas vertesnis už tylėjimą, o visais kitais atvejais – kur kas geriau tylėti negu kalbėti.
- Kai nori pasitarti su kuo nors apie savo reikalus, pirmiausia susidomėk, kaip jis tvarko savuosius.
- Kvailio liežuvis aplenkia mintį.
- Nemanyk, kad, padaręs ką nors bloga, tu gali pasislėpti, nes, pasislėpęs nuo kitų, nepasislėpsi nuo savo sąžinės.
- Neskubėk tapti draugu, o juo tapęs, stenkis juo būti, nes vienodai gėdinga ir neturėti nė vieno draugo, ir dažnai keisti draugus.
- Niekada, ką nors begėdiško padaręs, nesitikėk likti nepastebėtas.
- Patikėtas paslaptis saugok stropiau nei pavestą turtą, nes dorų žmonių charakteris turėtų būti vertesnis pasitikėjimo už pačią priesaiką.
- Su gimdytojais elkis taip, kaip tu norėtum, kad tavo paties vaikai elgtųsi su tavimi.
- Viena pirmųjų draugystės priedermių yra įspėti draugų pageidavimus.
