Antuanas de Sent-Egziuperi

Antuanas de Sent-Egziuperi (pranc. Antoine de Saint-Exupéry (1900-1944) – prancūzų rašytojas, lakūnas.

Antuanas de Sent-Egziuperi

Monumentas Antuanui de Sent-Egziuperi Bastios aerouoste Prancūzijoje

Sentencijos

Apie draugą

1. Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirki draugų, tai draugų žmonės ir neturi. – „Mažasis princas“.
2. Bičiulis tasai, kuris neteisia.
3. Draugai tik tie, kurie, laikydamiesi vienos virvės, bendromis pastangomis kopia į kalno viršūnę ir šiame kelyje suartėja.
4. Myliu draugą, kuris lieka ištikimas gundomas, nes jei iš viso nėra pagundų, nebėra ištikimybės, vadinasi, aš neturiu draugo.

Apie gyvenimą

1. Gyventi – tai iš lėto gimti. – „Karo lakūnas“.
2. Gyventi – tai nuolat gimti. Būtų per daug paprasta gauti jau užbaigtą sielą.
3. Ir jeigu aš ištraukiau tave iš jūros bangų, dėl to tik dar stipriau tave mylėsiu, nes būsiu atsakingas už tavo gyvenimą. – „Citadelė“.
4. Nesitikėk nieko iš žmogaus, kuris triūsia dėl savo paties gyvenimo, o ne savo amžinybei. – „Citadelė“.
5. Nors žmogaus gyvenimas neįkainojamas, mes visad elgiamės taip, tarsi egzistuotų kažkas dar vertingesnio.
6. Tereodorais aš nesižaviu. Ne pavojus aš myliu. Aš žinau, ką myliu. Gyvenimą.
7. Tu ieškai gyvenimo prasmės, bet prasmė pirmiausia – tapti savimi, o ne pasiekti apgailėtiną ramybę, kurią teikia ginčų užmiršimas.

Apie grožį

1. Grožis juolab yra ne tikslas, o atlygis.
2. Juk kasti žemę – taip pat gražu. Jautiesi toks laisvas, kai kasi žemę.
3. Tikrasis grožis nematomas.

Apie kūrybą

1. Civilizacija remiasi ne kuriamų daiktų gausa, o kūrybos įkarščiu.
2. Išlaisvink žmogų, ir jis pradės kurti.
3. Kurti – tai pastatyti kitą ten, iš kur jis matytų pasaulį tokį, kokį nori matyti, o ne siūlyti jam naują pasaulį.
4. Nereikia niekad pajungti to, kuris kuria minios siekiams, nes kaip tik jo kūryba turi būti minios siekiu.

Apie meilę

1. Draugystę aš pažįstu iš to, kad ji negali būti apvilta, o tikrąją meilę iš to, kad jai negali būti padaryta žalos.
2. Jei išsižadi vienos moters, išsižadi meilės. – „Citadelė“.
3. Jei kas myli gėlę, kuri yra tik viena tokia milijonų milijonuose žvaigždžių, tai ar to neužtenka, kad jaustųsi laimingas, kai į jas žiūri. Jis taria sau: „Ten kažkur yra mano gėlė...“ – „Mažasis princas“.
4. Meilė iš pradžių nepastebima. Meilė, kurią dažniausiai vaizduojamės, verda aistra. Bet aš turiu omenyje tikrą meilę, santykių tinklą, kuris daro žmogų žmogumi.
5. Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, tai žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi. – „Žemė žmonių planeta“.
6. Meilės pradžia ir pabaiga panašios: susitikus trūksta žodžių.
7. Nieko aš tada nesupratau. Reikėjo man apie ją spręsti pagal jos darbus, o ne pagal žodžius. Ji aplink mane skleidė skanų kvapą ir viską nuskaidrino. Tikrai nereikėjo man pabėgti! Pro jos smulkias gudrybes turėjau jausti, kokia ji švelni. Juk gėlės tokios prieštaringos. Bet buvau per jaunas ir nemokėjau mylėti.
8. Tikra meilė prasideda tada, kai nieko nesitikima už ją gauti. – „Citadelė“.

Apie mirtį

1. Kada miršta žmogus, miršta ir nežinomas pasaulis.
2. Kas atmeta mirtį, atmeta gyvybę.
3. Kas nori paaukoti gyvybę? Kas nori mirti? Žmonės nori žudyti, o ne mirti. Taigi, susitaikymas su karu – susitaikymas su mirtimi.
4. Mirusieji ir gyvieji jungiasi vieni su kitais ir sudaro vieną medį.
5. Mirusiųjų kultas – tai giminės, kaip dvasinės vertybės, gimimas.
6. Mirusysis, jei gerbiame jo atminimą, tampa brangesnis ir galingesnis už gyvą žmogų.
7. Ne. Mirties jau nebėra, kai ją sutinki.
8. Tas, kuris miršta, praplėsdamas mūsų patirtį arba ieškodamas ligų pagydymo būdų, tas ir mirdamas tarnauja gyvenimui.

Apie sielą

1. Ir vien tos sielos didžios, kurios buvo suformuotos, išugdytos ir pastatytos kaip tvirtovė, vadovaujantis suvaržymais, kultu ir ceremonijomis, kurios iš sykio yra ir tradicija, ir malda, ir neginčijama priedermė.
2. Jei ta religija, ta kultūra, tas vertybių matas, ta veikimo forma, o ne kuri kita įgalina žmogų pajusti sielos pilnatvę, padeda išsiskleisti jame žmogiškajai didybei, kurios jis nė nemanė turįs, tai, vadinasi, kaip tik tas vertybių matas, ta kultūra, ta veikimo forma ir yra tikroji žmogaus tiesa.
3. Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla.

Apie širdį

1. Akys yra aklos. Reikia ieškoti širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematoma.
2. Aš pasakysiu tik vieną paslaptį... Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. – „Mažasis princas“.
3. Maitinausi, kad gyvenčiau, gyvenau, kad pasiekčiau, pasiekiau, kad grįžčiau ir atsiduočiau apmąstymams ir ilgėdamasis tyloje pajusčiau, jog mano širdis tapo didesnė.
4. Žmogaus širdies gelmės neišmatuojamos. – „Karo lakūnas“.

Apie žmogų

1. Būti žmogumi – tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam. Jausti gėdą dėl skurdo, kuris tartum nė nepriklauso nuo tavęs. Didžiuotis kiekviena tavo draugų pasiekta pergale. Jausti, kad kiekviena tavoji plyta taip pat prisideda prie pasaulio statybos.
2. Gailestingumas sukuria žmogų.
3. Yra pasaulyje viena vertybė – žmogaus ryšys su žmogumi.
4. Jei norite suprasti žmogų ir jo poreikius, jei norite pažinti jo esmę, venkite priešpastatyti akivaizdžias tiesas.
5. Jis pasigedo žmogiškųjų saitų, kur pančioja kojas, ašarų bei išsiskyrimų, priekaištų ir džiaugsmų, – to visko, kas žmogų glosto ir drasko vos tik jam pajudėjus, daugybės ryšių, kurie jį sieja su kitais ir sudaro jam naštą – štai kokios traukos jam stigo.
6. Kadangi, kaip ir apie medį, tu ničnieko neišmanai apie žmogų, jei tu jį išskleidi jo trukmėje ir padaliji pagal jo skirtumus. Medis nėra sėkla, nėra nei stiebas, lankstus kamienas, negyvos malkos. Medis – tai ta galia, kuri iš lėto susilieja su dangumi. Tą patį galima pasakyti ir apie tave, mano mažasis žmogau.
7. Kiekvienas žmogus – stebuklas. Žmogus – bendras matas visoms tautoms ir rasėms.
8. Labai lengva ugdyti neregius, kurie paklusniai vykdo vedlio ir korano nurodymus. Tačiau neatlyginamai sunkiau išvaduoti žmogų – išmokyti jį valdyti save patį.
9. Man patinka, kai žmogus švyti savo šviesa.
10. Naudingiau žmogaus išvadavimui padaryti taip, kad jis valdytų pats save.
11. Paprastai žmonės nepastebi laiko tėkmės, gyvena iliuzinėje ramybėje.
12. Pasaulyje daugybė žmonių, kuriems niekas nepadėjo nubusti.
13. Reikia daug išgyventi, kad taptum žmogumi.
14. Reikia grąžinti žmogaus kultą. Tai yra mano kultūros esmė. Mano sandraugos pamatas. Mano pergalės pagrindas.
15. Svetingumas, mandagumas ir draugystė yra žmogaus susitikimas žmoguje.
16. Užuot įtvirtinę Žmogaus teises, pradėjom kalbėti apie Kolektyvo teises. Buvome liudininkai, kaip nepastebimai pradėjo plisti Kolektyvo moralė, kuri nutyli apie Žmogų.
17. Vien atlikdamas savo pareigą žmogus tampa pilnavertis.
18. Žmogus atsiskleidžia galinėdamasis su kliūtimis.
19. Žmogus nugali žengdamas žingsnį. Paskui – antrąjį žingsnį.
20. Žmogus teisus tiek, kiek neapkenčia karo.
21. Žmogus – vien santykių mazgas. Ir tik santykiai turi žmogui reikšmės.
22. Žmonės pamiršo šią tiesą, bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai.

Kitos

1. Anapus visų regimų daiktų plyti šis tas daugiau: kiekvienas daiktas yra tarsi kelias, vartai ar langas, atsiveriantis į tai, kas jau nėra vien daiktas.
2. Ar ne geriau būtų, užuot smerkus blogį, skleisti gėrį?
3. Auklėjimas turi prioritetą prieš mokymą. Žmogų kuria auklėjimas.
4. Blogos nuomonės apie kultūrą yra tas, kuris mano, kad kultūra – tai formulių žinojimas.
5. Būtis nepraleidžia progų. – „Citadelė“.
6. Chirurgas, tirdamas ligonį, nepaiso aimanų.
7. Didis nusikaltimas nuolaidžiauti blogiui, jei matai, kuo jis pasireiškia.
8. Dvasia turi viršyti jausmą.
9. Elgesio taisyklės primena ritualo apeigas: jos atrodo beprasmiškos, bet auklėja žmones.
10. Jei garsiai šauki, vadinasi, tavo kalba pernelyg skurdi ir šauksmu nori nustelbti kitų balsus.
11. Jei norite pastatyti laivą, reikia ne vyrus surinkti, liepti jiems parūpinti rąstų, paskirstyti darbus ir duoti nurodymus, o išmokyti tuos vyrus trokšti plačios, beribės jūros.
12. Jeigu mano tėvas užtrauks man gėdą, paslėpsiu tą gėdą savo širdyje.
13. Jeigu kito sielvartui lieku abejingas, aš susiaurinu savo pasaulį.
14. Jeigu norima, kad mes suprastume, kas mums sakoma, turi būti kreipiamasi į mus paprasta kalba.
15. Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų…
16. Juk tai, ko ieškome, galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens...
17. Kad žmogus ką bedarytų su noru, jam turi būti aiški darbo prasmė.
18. Kadangi mane nugalėjai, turėjau tapti stipresnis.
19. Kai dirbi tikrą žmogaus darbą, pažįsti tikrus žmogaus rūpesčius.
20. Kai leidiesi prisijaukinamas, gali tekti ir trupučiuką paverkti. – „Mažasis princas“.
21. Kaip puiku gauti telegramą, kuri pritrenkia tave, verčia atsikelti vidurnaktį, lėkti į stotį: Skubėk! Tu man reikalingas! Mes labai greit surandame bičiulių, padedančių mums, ir tik labai pamažu įgyjame draugų, reikalaujančių mūsų pagalbos.
22. Kalba – nesusipratimų šaltinis. – „Mažasis princas“.
23. Karas — ne nuotykis. Karas — liga. Kaip šiltinė.
24. Kas žemina, pats yra žemas.
25. Kirtiklio smūgis žemina juo dirbantį katorgininką, bet jis išaukština žmogų atradėją.
26. Laikas yra ne smėlio laikrodis, perpilantis smėlį, o rišėja, rišanti pėdą. – „Citadelė“.
27. Liūdesys – tai troškimas kažko... Ko trokšti, yra, tik nėra žodžių tam pasakyti.
28. Mano civilizacijos didybę liudija faktas, kad šimtas angliakasių rizikuoja gyvybe, stengdamiesi išgelbėti vieną užverstą draugą.
29. Myliu karį, stovintį tarp švilpiančių kulkų. Jei nėra drąsos, aš neturiu kareivių.
30. Nei inteligentiškumas, nei protas nėra kūrybingi. Jeigu skulptorius turi tik išminties ir inteligentiškumo, jo rankos nesukurs šedevro.
31. Net ir paprasčiausias kaimas, ir tas juk ne iš karto pasidaro savas. Jeigu mes dėl jo neatsisakysime viso pasaulio, jeigu mes nepamilsime jo tradicijų, jo papročių, jo vaidų, mes niekad nepamatysime jame to, kuo jis kai kuriems iš mūsų yra tėvynė.
32. Nėra skanesnės duonos už tą, kuria daliniesi su kitais.
33. Nėra tokios Dievo amnestijos, kuri atleistų nuo nuolatinio tobulėjimo.
34. Nieko negalima sukurti remiantis vergove, nebent tik vergų maištus.
35. Pareigą pirmiausiai pažinsi iš to, kad ji tau nesuteikia teisės rinktis.
36. Pasaulyje, kur gyvybė jungiasi su kita gyvybe, kur to paties vėjo glostoma gėlė tuokiasi su kita gėle, kur gulbė pažįsta visas kitas gulbes, – vien tik žmonės statosi vienatvės rūmus.
37. Pergalė – meilės vaisius.
38. Pyktis neapakina: jis gimsta iš aklumo.
39. Pralaimėjimas, kad ir koks bjaurus, gali būti vienintelis kelias į prisikėlimą.
40. Pralaimėjimas stipriems teikia tvirtybės.
41. Prie bendro stalo laužoma duona yra žmonių vienijimosi priemonė. Nėra gardesnės duonos už tą, kuria daliniesi su kitais.
42. Prieštaravimai, kurios reikia įveikti, – trąša mūsų augimui.
43. Prisiimdamas kaltę, aš teigiu savo žmogiškąją galią.
44. Protas šio to vertas tik tada, kai tarnauja meilei.
45. Savyje nerasi nemirtingumo.
46. Sielvartas visada yra susijęs su gyvenimo pulsu.
47. <...> stebėtina, kad dauguma genijų turėjo nuostabias Motinas, kad jie gerokai daugiau įgijo iš savo Motinos nei iš tėvo.
48. Suaugusieji niekada nieko nesupranta patys, ir vaikams tikras vargas, kad turi jiems vis aiškinti ir aiškinti. – „Mažasis princas“.
49. Šlovini laisvę, o savo kalėjimuose laikai tuos, kurie nedainuoja taip kaip tu.
50. Tas, kas užsiskleidžia savo vienatvėje, daro žalą bendruomenei. Tas, kas liūdi, sukelia liūdesį kitiems.
51. Tau visai nereikia numatyti ateities, tau reikia leisti jai išsipildyti. – „Citadelė“.
52. Teisėtumas yra rinkinys normų, kurios teikia tvirtybės apibrėžtam žmogui tam tikroje civilizacijoje.
53. Teisti pačiam save – daug sunkiau nei teisti kitą. Jei gebėsi gerai save teisti, tai rodys, kad esi tikras išminčius. – „Mažasis princas“.
54. Tiesa – visai ne tai, ką galima įtikinamai įrodyti, o tai, kas viską daro paprasta ir suprantama.
55. Tik pasiaukojimas – brolybės užuomazga. Brolybė užsimezga, kai aukojamės kokiam bendram reikalui, daug reikšmingesniam nei mes patys.
56. Tik patirtis įgalina suprasti dėsnius.
57. Tik tada teįstengiame suprasti pasaulio tvarkymosi dėsnius, kai patys savo kailiu juos pažįstame.
58. Tikros draugystės žodžiais neišugdysi, jos žmogus išmoksta veikdamas. 
59. Tobulybė pasiekiama ne tada, kai nėra ko pridėti, o tada, kai nėra ko atimti.
60. Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
61. Tuščia užgaida manyti, kad pasodinus ąžuolą jis tau tuoj teiks paunksmę. – „Žemė žmonių planeta“.
62. Užtenka išgirsti XV amžiaus liaudies dainą, kad išmatuotum kelią, nueitą žemyn.
63. Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę...
64. Vienintelė tikra prabanga – žmonių bendravimo prabanga.
65. Žemi poelgiai pažadina žemas dvasias. Kilnūs poelgiai – kilnias dvasias. Žemi poelgiai apibūdina save žemomis paskatomis. Kilnūs poelgiai – kilniomis paskatomis.