Pereiti prie turinio

Klodas Andrianas Helvecijus

Iš Wikiquote.

Klodas Andrianas Helvecijus (pranc.. Claude Adrien Helvetius, (1715-1771) – prancūzų filosofas.

Klodas Andrianas Helvecijus

Sentencijos ir aforizmai[keisti]

Apie knygas[keisti]

  1. Bičiuliaudamasis su knygomis, kaip ir su žmonėmis, gali patekti ir į gerą, ir į blogą draugiją.
  2. Knyga, vertinga dėl subtilaus žmogaus ir daiktų prigimties stebėjimo, niekada negali nustoti žavesio.
  3. Neklystamai spręsti apie žmogaus charakterį ir protą galima pagal tai, kokias knygas ir kokius draugus jis renkasi.
  4. Tarp knygų, kaip ir tarp žmonių, galima pakliūti į gerą ir į blogą draugiją.

Apie nemokšiškumą[keisti]

  1. Kiekvienas, tiriantis tautų negandų istoriją, gali įsitikinti, kad didžiumą nelaimių Žemėje atneša nemokšiškumas.
  2. Nemokšiškumo globėjai yra patys pikčiausi žmonijos priešai.
  3. Visiškas nemokšiškumas priveda prie visiško bukaprotiškumo.

Apie poelgius[keisti]

  1. Apie žmonių dorybingumą visuomenė gali spręsti tik iš jų poelgių.
  2. Mūsų pažiūrų ir poelgių teisingumas – tai tik deramas mūsų interesų sutapimas su visuomeniniais.
  3. Tik iš poelgių sprendžiame apie vidinius poslinkius, apie mintis, veiksmus, apie kitas jausenas.

Apie protą[keisti]

  1. Proto didumas matuojamas idėjų ir jų derinių skaičiumi.
  2. Proto trūkumo nedera aiškinti atminties stoka.
  3. Savo protą dera gilinti, o ne plėsti, ir visą savo proto, nelyginant uždegamojo stiklo fokuso, šilumą, visus spindulius sutelkti į vieną tašką.
  4. Žemėje nėra nieko verto didesnės pagarbos kaip protas.

Apie žmogų[keisti]

  1. Patirtis rodo, kad žmogus laiko klystančiu kiekvieną skirtingų požiūrių žmogų ir netikusia kiekvieną knygą, nesutampančia su jo pažiūromis.
  2. Visi riboti žmonės nuolat stengiasi teršti skvarbaus, guvaus proto žmonių gerą vardą.
  3. Žmonėms reikalinga prigimtimi, patirtimi, protu pagrįsta moralė.
  4. Žmonės savimi tampa, o ne gimsta.

Kitos[keisti]

  1. Aistros – mūsų nesuskaičiuojamų paklydimų šaltinis – vis dėlto skatina švietimą.
  2. Aistros mus klaidina, nes jos sutelkia visą dėmesį į vieną mus patraukusio objekto pusę, ir neleidžia jo ištirti visapusiškai.
  3. Aišku, iš visų kančios rūšių nuobodulys yra mažiausia kančia, vis dėlto – kančia.
  4. Auklėjimas, svarbiausia, turi pasėti mūsų širdyse naudingus individui ir visuomenei įpročius.
  5. Baimė suklysti neturi mūsų atbaidyti nuo tiesos ieškojimo.
  6. Didvyriškiausia valstybė ta, kurioje geriausiai atlyginamas šaunumas ir smarkiausiai baudžiamas bailumas.
  7. Didžiosios senovės despotijos panašios į nuostabias egles, kurių viršūnė siekia dangų, bet dėl silpnų šaknų virsta nuo pirmo uragano.
  8. Dorybingumo skelbėjų daug, bet mažai jo kankinių.
  9. Garbės troškimas – baisi jėga, veikianti mumyse ir prieš mus.
  10. Iš visų aistrų pavydas bjauriausias. Su pavydo vėliava žingsniuoja neapykanta, šmeižtas, išdavystė ir intrigos.
  11. Išdidumo nereikia nei slopinti, nei netgi mažinti: jį reikia tik panaudoti vertingiems tikslams.
  12. Įstatymų leidėjo meną sudaro tai, kad nauda, kurią piktadarys gauna iš savo nusikaltimo, visiškai neatitiktų tos kančios, kuri jam už tai gresia.
  13. Jei laikysi save nelaimingu, nelaimingu ir būsi.
  14. Jei nori elgtis garbingai, turėk galvoje tik visuomenės interesą ir tik juo tikėk. Asmeninis interesas dažnai klaidina.
  15. Kad būtum garbingas. prie sielos taurumo turi pridėti šviesų protą. Turintysis tas skirtingas gamtos dovanas visada vadovaujasi visuomenės naudos kompasu.
  16. Kai kurių principų žinojimas lengvai pakeičia kai kurių faktų nežinojimą.
  17. Kas nuodugniai tiria savo sielą taip dažnai pastebi klystąs, kad norom nenorom tampa kuklus. Jis jau nesididžiuoja savo išprusimu, jis nemano esąs pranašesnis už kitus.
  18. Kiekvienoje šalyje žmonių ugdymo menas taip glaudžiai susijęs su valdymo forma, kad bent kiek esmingiau pakeisti visuomenės auklėjimą vargu ar įmanoma nepakeitus pačios valstybės santvarkos.
  19. Kiekvienos tautos gyvenime yra tokių momentų, kai žodis „susipratęs“ yra žodžio „bailys“ sinonimas ir kai valdžiai ištikimu laikomas tik vergiškai parašytas veikalas.
  20. Meilė tampa moraline nuodėme, kai pasidaro svarbiausiu užsiėmimu. Ji tada nukamuoja protą ir nusmukdo sielą.
  21. Mylint tėvynę galima mylėti visą pasaulį. Šviesdamasi tauta nepakenkia savo kaimynams. Priešingai, kuo valstybės labiau apsišvietusios, tuo daugiau perteikia viena kitai idėjų ir tuo labiau didėja viso pasaulio proto jėga ir veikla.
  22. Nemokantis joti žmogus nesiryš patarinėti, kaip prajodinėti arklius. Bet moralės srityje labiau pasitikime savimi. Čia mes visada manomės žiną ir sugebą patarti visiems.
  23. Nėra tokio klaidingo sprendimo, kuris nebūtų arba mūsų aistrų, arba mūsų tamsumo padarinys.
  24. Nuostabai užtenka akimirkos; padaryti nuostabiam dalykui reikia ilgų metų.
  25. Paklydimas visuomet prieštarauja sau, tiesa – niekuomet.
  26. Sąžinės graužatis prasideda ten, kur baigiasi nebaudžiamumas.
  27. Šykštūs žmonės panašūs į hipochondrikus, kurie nuolatos baiminasi, visur regi pavojų ir bijo susikulti, ko nors prisilietę.
  28. Tiesos meilė – palankiausia sąlyga jai atrasti.
  29. Tik draugo ranka gali išrauti iš širdies dyglius.
  30. Veidmainius moralistus galima pažinti iš jų abejingumo valstybės griaunančioms ydoms, antra vertus, iš to įniršio, su kuriuo jie puola asmeninio gyvenimo klaidas.
  31. Visuomenė pripažįsta ir vertina tik realiai įrodytas dorybes... Kas nori žinoti tikrąją savo vertę, tepaklausia liaudies, vadinasi, tegu atsiduoda jos teismui.
  32. Žiaurumą visada sukelia baimė, silpnumas ir bailumas.
  33. Žmogui jaunystėje kyla kilnių minčių, kurioms vėliau lemta jį išgarsinti.