Pereiti prie turinio

Žanas de la Briujeras

Iš Wikiquote.

Jean de la Bruyere (1645-1696) – prancūzų rašytojas.

Žanas de la Briujeras

Sentencijos ir aforizmai[keisti]

Apie gyvenimą[keisti]

  1. Dauguma žmonių savo pirmąją gyvenimo pusę nugyvena taip, kad sugadintų antrąją.
  2. Gaila, jog negyvename taip ilgai, kad galėtume pasimokyti iš savo klaidų.
  3. Gyvenimas dvare nesuteikia žmogui laimės, tik saugo, kad laimės nesuteiktų niekas kitas.
  4. Gyvenimas yra tai, ką žmonės uoliausiai stengiasi išlaikyti ir ką mažiausiai tausoja.
  5. Gyvenime kartais subtiliausia gudrybe tampa paprastumas ir atvirumas.

Apie kalbėjimą[keisti]

  1. Apie svarbius dalykus dera kalbėti paprastai: įmantrumas čia netinka; kalbant apie nereikšmingus dalykus, atsimintina, kad tik tono, manieros ir pasakymų taurumas gali suteikti jiems prasmę.
  2. Kai kuriems žmonėms kalbėti – tolygu užgaulioti: jie gygūs ir kandūs, jų kalba – tulžies ir pelynų antpilo mišinys; pašaipa, patyčios ir įžeidimai trykšta iš jų lūpų kaip seilės.
  3. Kuo mažiau žmogus kalba, tuo daugiau laimi: žmonės ima galvoti, kad jam netrūksta proto, o jeigu dar jis išties nekvailas, visi patiki, jog jis labai protingas.
  4. Pašnekovo talentą turi ne tas, kuris noriai kalba pats, o tas, su kuriuo noriai kalba kiti. Jei po pokalbio su jumis žmogus liko patenkintas savimi ir savo giliamintiškumu, vadinasi, jis liko patenkintas ir jumis. Žmonės nori ne žavėtis, o patikti.
  5. Tegu kiekvienas stengiasi galvoti ir kalbėti protingai, bet tenemėgina įtikinti kitų savo skonio ir jausmų neklaidingumu: tai pernelyg sunkus sumanymas.
  6. Vargas, kai žmogui nepakanka proto, ką tinkama pasakyti arba nuovokos atsargiai nutylėti.

Apie kvailius[keisti]

  1. Bukaprotis – tai burnos neatveriantis kvailys; šia prasme jis vertesnis už plepų kvailį.
  2. Jei kvailys bijotų pasakyti kvailystę, jis jau nebūtų kvailys.
  3. Juoktis iš protingų žmonių – kvailių privilegija.
  4. Visi kalba apie kvailį ir pagyrūną, kad jis kvailys ir pagyrūnas, bet niekas nesako šito jam, o jis taip ir miršta nesužinojęs apie save to, ką žino visi.

Apie meilę[keisti]

  1. Gyvenime dažniau pasitaiko pasiaukojama meilė negu tikra draugystė.
  2. Ilgėtis to, kurį myli, daug lengviau, negu gyventi su tuo, kurio nekenti.
  3. Meilės pradžia netikėta ir nesąmoninga. Užtenka vieno patrauklaus bruožo, kad pervertų širdį ir nulemtų mūsų likimą.
  4. Sunkiausia išgydyti tą meilę, kuri užsiplieskė iš pirmo žvilgsnio.
  5. Tas, kuris įsimyli negražią moterį, įsimyli visa aistros jėga, nes tokia meilė rodo arba keistą jo skonio užgaidą, arba paslaptingus mylimosios kerus, stipresnius už grožio žavesį.

Apie mirtį[keisti]

  1. Esama keistų tėvų, kuriems iki pat mirties rūpi tik viena: kaip duoti vaikams pagrindą nelabai dėl jos sielotis.
  2. Gailestingumo požiūriu mirtis tuo gera, kad užbaigia senatvę. Mirtis, užbėganti iškaršimui už akių, savalaikiškesnė už iškaršimą užbaigiančią mirtį.
  3. Jeigu galėtume rinktis – mirti ar gyventi amžinai, – niekas nežinotų, kam ryžtis. Gamta išvaduoja mus nuo būtinybės rinktis – mirtį padaro neišvengiamą.
  4. Jeigu vieni mirtų, o kiti ne, mirti būtų labai apmaudu.
  5. Tai, ką žmonės žino apie mirtį, truputį sušvelninama to, ko jie apie ją nežino; jos atėjimo laiko neapibrėžtumas šiek tiek panašus į begalybę.

Apie moteris[keisti]

  1. Kai kurių senių troškimas mylėti jaunas moteris neprotingas dar ir dėl to, kad jie reikalauja atsakomosios meilės ir gyvena iliuzija, jog dar gali to tikėtis. Tačiau čia kalti ne tik patys seniai, bet ir jaunos moterys, puoselėjančios tą paikumą.
  2. Moterys viena kitos nemėgsta dėl vyrų.
  3. Nejaugi neįmanoma išrasti priemonės, kuri priverstų moteris mylėti savo vyrus.
  4. Vyras geriau saugo kitų, o ne savo paslaptis. Moteris geriau saugo savas, o ne kitų paslaptis.

Apie protą[keisti]

  1. Eilinio proto žmogus – tarsi iškaltas iš monolito: jis visada rimtas, nemoka pokštauti, juoktis, džiaugtis menkniekiais.
  2. Ne tiek protas, kiek širdis padeda žmogui suartėti su žmonėmis ir būti jiems maloniam.
  3. Vienas iš proto vidutiniškumo požymių yra noras be paliovos pasakoti.
  4. Visų žmonių protas, kartu paimtas, nepadės neturinčiajam savojo: netekęs regėjimo žmogus negali šio trūkumo kompensuoti aplinkinių sąskaita.
  5. Žmogus, tvirtai įsitikinęs, kad jis labai protingas, beveik visada esti iš tų žmonių, kurie turi mažai proto arba visai jo neturi.

Apie senatvę[keisti]

  1. Ir perdėtas aprangos nerūpestingumas, ir pernelyg didelis dabitiškumas savaip pabrėžia iškaršimą ir padaugina raukšlių.
  2. Iš meilės gyvenimui senatvės geidžiame, o iš mirties baimės jos bijome.
  3. Mes bijome senatvės, nors nesame tikri, ar jos sulauksime.
  4. Mes tikimės sulaukti senatvės, bet bijome pasenti.
  5. Senas žmogus, ypač ne itin protingas, visuomet pasipūtęs, išdidus ir neprieinamas.

Apie žmones[keisti]

  1. Apie žmogų negalima spręsti iš pirmo žvilgsnio. Privalumus paprastai gaubia kuklumo šydas, trūkumus dengia veidmainingumo kaukė.
  2. Bailus, praradęs gėdą žmogus gali ryžtis didžiausiai niekšybei.
  3. Jei atidžiai pažiūrėsite į žmones, kurie nieko negali pagirti, kiekvieną peikia ir yra viskuo nepatenkinti, tai suprasite, jog tai ir yra tie žmonės, kuriais niekas nepatenkintas.
  4. Joks kelias nepasirodys per ilgas žmogui, kuris pirmyn žengia užtikrintai ir be reikalo neskubėdamas; jokia šlovė nėra per toli žmogui, kuris jai kantriai ruošiasi.
  5. Save įsimylėjęs žmogus – tai tas, kurį kvailiai mano turint begalę privalumų.

Kitos[keisti]

  1. Akiplėšiškumas – kraštutinė savimeilė: savimyla vargina, įgrysta, atsibosta; akiplėša atstumia, pykdo, erzina, įžeidžia.
  2. Apgailestavimas dėl iššvaistyto laiko ne visuomet padeda žmonėms protingai panaudoti likusią jo dalį.
  3. Bailus, gėdą praradęs žmogus gali padaryti didžiausią niekšybę.
  4. Bausti vaikus už nusižengimus, kurių jie nepadarė, arba griežtai bausti už menkus prasikaltimus – vadinasi, visiškai prarasti jų pasitikėjimą ir pagarbą.
  5. Bet kuriuo, net pačiu smulkiausiu, nereikšmingiausiu mūsų poelgiu jau pasireiškia visas mūsų charakteris.
  6. Daug skaitytojų – daug priešų.
  7. Dauguma tikslo siekiančių žmonių linkę verčiau kartą labai pasistengti, negu atkakliai eiti pasirinktu keliu; tingėdami ir blaškydamiesi jie dažnai praranda savo geriausių sumanymų vaisius ir leidžiasi aplenkiami tų, kurie iškeliavo vėliau už juos ir ėjo lėčiau, bet nesustodami.
  8. Dažnai daug greičiau ir naudingiau pačiam prisitaikyti prie kitų negu priversti kitus prisitaikyti prie savęs.
  9. Dažnai žmonės krinta iš aukštumų dėl tų pačių trūkumų, kurie jiems padėjo tas aukštumas pasiekti.
  10. Dosnumas – ne tik duoti daug, bet ir duoti laiku.
  11. Draugams teikia malonumą bendravimas, nes jie vienodai žiūri į dorovines žmogaus priedermes.
  12. Epitetų rinkinys – menkas pagyrimas: žmogų giria faKtai, o ne įprotis juos vardyti.
  13. Esama tokio būdo, arba charakterio, žmonių, su kuriais verčiau visai neturėti reikalų, kuo mažiau skųstis jais ir net nesistengti jų nuginčyti.
  14. Gaila, jog negyvename taip ilgai, kad galėtume pasimokyti iš savo klaidų.
  15. Geras gydytojas – tai žmogus, žinantis daugelio ligų vaistus arba, jei liga jam nežinoma, kviečiantis pas ligonį tuos, kurie galės jam padėti.
  16. Greit įsimylintis senis – bene didžiausias gamtos darkumas.
  17. Įžūlumas nėra tyčinis veikimo būdas, tai charakterio savybė,; yda, bet įgimta yda.
  18. Jeigu padėjai tam, kurį mylėjai, tai jokiomis aplinkybėmis nedera priminti savo geradarystės.
  19. Juokimės nelaukdami, kol pasijusime laimingi, – antraip rizikuojame mirti nė karto ir nesusijuokę.
  20. Jūsų draugas tikrai ištikimas, jeigu ir iškilęs nenutraukė pažinties.
  21. Kai kurių žmonių didybė virtusi puikybe, tvirtumas – nežmoniškumu, protas – suktumu.
  22. Karaliaus malonės nuopelnų neneigia, bet ir neįrodo.
  23. Kartais po pašaipa slypi dvasios skurdas.
  24. Kas eina palengva, neskubėdamas, tam joks kelias neprailgs, kas kantriai ruošiasi kelionei, tas tikrai prieis tikslą.
  25. Kas yra pataikūnas? Tai lankstaus, nuolaidaus proto žmogus, kuris vergiškai šypsosi kiekvienam jūsų žvilgsniui, šūkčioja po kiekvieno jūsų žodžio ir ploja visiems jūsų veiksmams.
  26. Kas nemoka protingai panaudoti savo laiko, tas skuba skųstis, kad jo trūksta: jis iššvaisto dienas rengimuisi, valgymui, miegui, tuštiems pokalbiams, svarstymams, ką reikėtų padaryti, ir tiesiog dykinėjimui.
  27. Kuklumas teigiamiems bruožams – tarytum paveikslo figūroms fonas: jas išryškina, teikia joms teljefingumo.
  28. Kuo mūsų artimieji panašesni į mus, tuo labiau mums patinka; ką nors gerbti – tai, matyt, tas pats, kaip prilyginti jį sau.
  29. Kvailiai skaito knygą ir nieko negali suprasti; eiliniai žmonės mano, kad jiems viskas suprantama, didžiai protingi žmonės kartais supranta ne viską: painius dalykus jie laiko painiais, o aiškius – aiškiais. Vadinamieji gudročiai teikiasi rasti neaiškumų ten, kur viskas aišku, ir nesupranta to, kas visai akivaizdu.
  30. Laisvė – tai ne dykinėjimas, o galimybė laisvai tvarkyti savo laiką ir pasirinkti veiklos sritį; trumpai kalbant, būti laisvam – vadinasi, ne tuščiai leisti laiką, o pačiam spręsti, ką daryti ir ko nedaryti.
  31. Maistą, skirtą gyvybės palaikymui, nesaikingumas paverčia mirtinais nuodais.
  32. Malonumas kritikuoti trukdo gėrėtis grožiu.
  33. Meilikautojas pataikauja tik todėl, kad jis ne kokios nuomonės ir apie save, ir apie kitus.
  34. Menkiausias, paprasčiausias, neženkliausias poelgis išryškina visą mūsų charakterį: kvailys ir įeina, ir išeina, ir sėdasi, ir stojasi, ir tyli, ir vaikščioja kitaip nei protingas žmogus.
  35. Muzika, skulptūra, poezija, dailė ir oratoriaus menas nepakenčia vidutinybės.
  36. Nemandagumas – ne atskira yda, o padarinys daugelio ydų: tuščio pasipūtimo, pareigingumo stokos, tingumo, kvailumo, išsiblaškymo, puikybės, pavydo.
  37. Nemokšiškumas – nevaržoma ir jokio žmogaus darbo nereikalaujanti būsena; todėl nemokšų esama tūkstančiai.
  38. Nereikia spręsti apie žmogų iš veido – jis leidžia tik spėlioti.
  39. Net ir nekalčiausius juokus galima sau leisti vien su mandagiais ir protingais žmonėmis.
  40. Net ir negražių veido bruožų visų didžiai gerbiamas išmintingas žmogus nebus negražus: bent jau tas negražumas nedarys įspūdžio.
  41. Neverta pykti ant žmogaus, kuris, menkai mus pažindamas, vis dėlto apie mus blogai šneka: jo užsipuolimai liečia ne mus, o jo vaizduotės susikurtą šmėklą.
  42. Nėra nieko blankesnio už silpnabūdžio žmogaus charakterį.
  43. Nėra pasaulyje gražesnio nesaikingumo, kaip besaikis dėkingumas.
  44. Nubaustas nusikaltėlis – pavyzdys visiems piktadariams; nekaltai nuteistasis – bylojimas į visų dorų žmonių sąžinę.
  45. Nuo gudrumo iki suktumo – vienas žingsnis, pereiti nuo pirmojo prie antrojo labai lengva: tereikia prie gudrumo pridėti melą ir turėsime suktumą.
  46. Nuobodulys atėjo į pasaulį per tingulį.
  47. Pasaulyje nėra gražesnio reginio, kaip mylimosios veidas, ir nėra saldesnės muzikos, kaip mylimo balso skambesys.
  48. Pasipūtęs ir išpuikęs žmogus visuomenėje paprastai pasiekia visiškai priešingą rezultatą negu tikisi, – žinoma, jeigu tikisi pagarbos.
  49. Pats tobuliausias malonumas – teikti malonumą kitiems.
  50. Pernelyg didelė skuba atsilyginti už suteiktą paslaugą yra savotiškas nedėkingumas.
  51. Pikti žmonės panašūs į muses, kurios rėplioja žmogaus kūnu ir apsistoja tik prie jo žaizdų.
  52. Savimyla – tai kažkas tarp kvailio ir akiplėšos: turi ir vieno, ir kito bruožų.
  53. Su artimu teisingai elgtis dera neatidėliojant: delsi – būsi neteisus.
  54. Sukčiai linkę manyti, kad visi kiti panašūs į juos.
  55. Šlovė arba nuopelnas vienų žmonių – rašyti gerai, o kitų – nerašyti apskritai.
  56. Tariamas kuklumas – rafinuočiausia tuščiagarbiškumo gudrybė.
  57. Tikra draugystė gali sieti tik žmones, mokančius atleisti vienas kitam mažus trūkumus.
  58. Tikrasis draugystės žavesys neprieinamas eiliniams žmonėms.
  59. Už stropų pareigos atlikimą žmogui atpildas yra jo pasitenkinimas; jis nesijaudina nepamalonintas pagyrimų, garbės ir dėkingumo.
  60. Vertinkite knygą pagal šiuos kriterijus: jei ji taurina sielą, ugdo narsą ir kilnius polėkius, vadinasi ji nuostabi ir sukurta meistro rankos.
  61. Vienas iš vidutinybės požymių – nepaliaujamas plepėjimas.
  62. Visiškas silpnavališkumas – labai bjaurus charakteris.
  63. Visos mūsų nelaimės atsiranda dėl to, kad mes nemokame būti vieni.
  64. Žmogus, kurį laiką pynęs intrigas, jau negali be jų apseiti: visa kita jam kelia nuobodulį.
  65. Žmogus retai gailisi mažai kalbėjęs ir, priešingai, labai dažnai gailisi kalbėjęs per daug. Tai sena, visiems žinoma ir visų paprastai pamirštama tiesa.