Abu al Faradžas al Isfahanijus

Iš Wikiquote.
Jump to navigation Jump to search

Abu al Faradžas al Isfahanijus (arab. أبو الفرج الأصفهاني‎ (897-967) – arabų mokslininkas, poetas.

Sentencijos[keisti]

  1. Brangiausias pagyrimas to žmogaus, kuriam tu nepadarei nieko gera.
  2. Girtavimas – visų ydų tėvas.
  3. Keista būtybė žmogus – jis sielojasi netekęs turto ir visai nesijaudina, kad negrįžtamai praeina gyvenimo dienos.
  4. Kodėl pavyduoliai visada ko nors susikrimtę? Dėl to, kad juos graužia ne tik savos nesėkmės, bet ir kitų laimėjimai.
  5. Kvailiai pastebi tik žmonių klaidas ir nekreipia dėmesio į jų dorybes. Jie panašūs į muses, kurios tykoja tūpti tik ant karščiuojančios kūno dalies.
  6. Nepasikliauk karštuoliu draugu, net iš prigimties ir geru žmogumi.
  7. Nesuvirškintas maistas ėda tą, kuris jį valgo.
  8. Pakantumas kvailybei būdingas kiekvienam protingam žmogui.
  9. Siela be išminties negyva. Bet jeigu ją praturtinsime mokslu, ji atgis nelyginant užleista žemė po lietaus.
  10. Tai, ką slepi nuo priešo, nepasakykir draugui, nes nėra garantijos, kad draugystė truks amžinai.
  11. Venk daugžodžiavimo, nes jis panašus į didelę erdvę, pilną kliūčių.
  12. Visų skaudžiausias įžeidimas to, kuriam nesi padaręs nieko bloga.
  13. Vynas geriančiajam suteikia keturias savybes. Iš pradžių žmogus tampa panašus į povą – jis pučiasi, jo judesiai grakštūs ir didingi. Paskui jis įgyja beždžionės bruožų ir ima juokauti, visiems gerintis. Vėliau jis supanašėja su liūtu ir pasidaro išdidus, pasitikintis savo jėgomis. Bet galiausiai jis virsta kiaule ir panašiai kaip ji voliojasi purve.
  14. Žmogus, kuris nuo mažumės elgiasi prideramai, nepatiria sąžinės graužaties.