Vydūnas
Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta, 1868-1953) – lietuvių filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.
Sentencijos
[keisti]Apie žmogų
[keisti]- Doroje žmogaus esmė laikosi lyg atsitraukusi nuo jo, tarsi prižiūrėdama visas kitas asmenybės galias iš aukšto.
- Ką žmogus daro ir taria, tai visuomet apsireiškia, kas jo viduje yra. Nešvarius žodžius tegali tas vartoti, kuris viduje nešvarus.
- Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas.
- Žmogus – tai siela, turinti kūną.
- Žmogus žiūri į pasaulį pro minčių šydą, kurį jam praėję amžiai ir buvusios kartos yra suteikusios. Jis žiūri pro tai, ką kiti jam deda ant akių kaip aukščiausiąjį išmanymą. Ir jis žiūri pro savo troškimus palinkimus ir papročius. Visi tie dalykai stovi tarp jo ir gyvenimo. Jie kalba apie gyvybę ir ką ji jam teikianti. O jis pats klausosi tyli ir kenčia. Ir pats vis dar didina savo vargų kalnus. Ir vis mažiau tesįstengia ir temoka džiaugties gyvenimu.
Apie žmoniškumą
[keisti]- Ne duonos šaukia vargšai žmonės, bet žmoniškumo.
- Kad įvertintume kultūrą, būtinai reikia atsižvelgti į tai, kiek žmoniškumas, kaip veiksnys, reiškia viskam, kas žmonėms rūpi, kas yra jų darbas, visas jų gyvenimo turinys ir pagaliau jo esmė.
- Žmoniškumo galios didingumo teisė yra visą gyvenimą prisunkti ir peršviesti savo sąmoningumo šviesa ir visa kelti ir vesti tauresnin esiman.
Kitos
[keisti]- Daina, paprasta kaip lakštingalos giesmė, natūrali kaip gėlės kvepėjimas, mąsli ir jausminga, daina tyloje išskleisdavo savo sielą, jaudindavo vaikų širdis. Ji stebėtinai dera prie viso tėvynės gyvenimo skambėjimo.
- Dievas visuomet skandina tą, kuris plaukti galėdamas, neplaukia.
- Girtaudamas žmogus eina atbulyn.
- Gyvenimas yra nuostabumų kupinas. Jau kuone galėtai sakyti, kad jis patsai yra stebuklas. Kad gyvi esame, kad regime ir jaučiame tiek įvairių dalykų ir atsitikimų, yra gyva mąslė. Ką tik reiškia, kad esame? Kam visa, ką patiriame, ką sužinome? Taip nuolat turime klausti. O tūli neranda tam jokio atsakymo. Dargi daug žmonių gal nė nejaučia, kad gyvenimas yra nuostabus.
- Gyvenimo nuoboduliu serga tik nuobodūs žmonės.
- Išmintis iš Indijos jau šimtmečius šviečia per visą žmoniją. Tiesa, dabar ji tarsi saulė už horizonto, ir jos pakilimo reikia laukti.
- Ypač daug reiškia tai, kas religijos požiūriu nuo seniausių laikų traktuojama kaip išgyvenimas žmoguje, apie jį bei visoje „čia“ – būtyje vykstančių slėpiningų vyksmų. Tai, kad dieviškumas susijęs su Motina pripažino visos žmonijos tautos.
- Jie kalba apie gyvybę ir ką ji jam teikianti. O jis pats klausosi tyli ir kenčia. Ir pats vis dar didina savo vargų kalnus. Ir vis mažiau tesistengia ir temoka džiaugtis gyvenimu.
- Kalba tarnauja mokslui, menui ir dorai. Savo kalba žmogus savinasi pasaulį, jo įspūdžius pagaudamas žodžiais. Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę, ir todėl jis yra nors mažas menininkas. Vėl kalba žmogus apsireiškia ir žmogumi. Kalboj žmonių santykiai pasidaro regimais ir girdimais.
- Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas.
- Ką darai iš širdies sukelia gerą nuotaiką ir gerai pavyksta. Kas daro kitaip, tas svyruoja kelyje ir vargiai pasiekia tikslą.
- Mokytojo uždavinys kiekvienos tautos vaiką padaryti gyvybės veiksniu, kūrybos tarnu.
- Pasaulis yra pilnas taisytojų ir gerintojų, kurie žmonijos medį nori pagerinti, jį iš paviršiaus apkarpydami. Bet žmonija tik iš vidaus pagerinama, savo aukštąją esybę išpažindama ir joje gyvendama. Tik tada išnyksta ir tai, kas tarp žmonių viso piktumo ir žemumo pradžia yra.
- Reikia išmokti nuolat gyventi dvasios, o ne materijos šalyje.
- Sąmonė yra dvasios šviesa.
- Spindulys esti begalinės šviesos.
- Tas, kurs myli, nieko nenori, nieko negeidžia. Jis visko turi. Mylėti yra pilniausių būdų žinoti. Ir viso gyvenimo vienybę pasiekti.
- Tik blaivi tauta gali išlikti.
- Tik jaučiantys gilią pagarbą gali priartėti prie išganymo... Iš tiesų, pagarbos kupinas žmogus yra vertas išganymo, nes jis taurus. Menkystos virpa iš baimės, o kas bijo – tas šykštus ir nemoka atverti savo sielos.
- Veikimo prasmė ir siela yra mintys, geidimai, troškimai. Iš svajonių, iš psichinių žmogaus galių gimsta tikrenybës.
