Sąmonė
Sąmonė – žmogui būdingas pasaulio ir savo būties jame suvokimas; turėjimas sveiko proto ir tvirtos atminties, galėjimas atsakyti už savo veiksmus.
Sentencijos
[keisti]- Asmenybei ugdyti maža yra pamokslinių pamokymų, maža keletos patarimų o reikia ir tam tikros aplinkos, tam tikros bendruomenės, kurioje galėtų bręsti būsimosios asmenybės sąmonė. – V. Augustauskas.
- Mūsų Aš – tik „žemėlapis“, mūsų sąmonės, platesnės nei tasai Aš, schema, kaip, kad kalba – tik tam tikros teritorijos žemėlapis ir jo nevalia painioti su pačia teritorija. – K. J. Valgrenas.
- Pavojingoji trejybė: sąmonė, pasąmonė ir nesąmonė. – V. Karalius.
- Sąmonė yra dvasios šviesa. – Vydūnas.
- Trumpalaikis yra šis mūsų egzistavimas, kaip ir trumpalaikis yra apsilankymas svečiuose. Takas, kuriuo einame yra menkai apšviestas blyksinčios sąmonės, kurios centras yra ribojantis ir atskiriantis „Aš“... Kai grupė individų tampa „Mes“, harmoninga visuma, jie pasiekia aukščiausias aukštumas, kurias žmogus tik gali pasiekti. – A. Einšteinas.
- Žmogaus sąmonė kinta kaskart, kai pasikeičia jo materialinės egzistencijos sąlygos. – K. Marksas.
- Žmogus – tai dalis visumos, kurią vadiname visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo sąmonės optinės apgaulės. Ši apgaulė – lyg tam tikra mūsų norų apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį. – A. Einšteinas.
