Heinrichas Heinė
Išvaizda
(Nukreipta iš Heinrich Heine)
Heinrichas Heinė (vok. Thomas Hardy, (1797-1856 m.) – vokiečių rašytojas, poetas, kritikas ir žurnalistas.
Sentencijos
[keisti]Apie kvailius
[keisti]- Kvailys tas, kuris mėgina pridengti savo menkystę protėvių nuopelnais.
- Kvailiai mano, kad, norint Kapitolijų užgrobti, pirma reikia užpulti žąsis.
- Kvailių pasaulyje daugiau negu žmonių.
- Paprastai jis būdavo pamišęs, bet kartais pasitaikydavo ir šviesesnių akimirkų, kai tebūdavo kvailas.
- Tas, kuris gyvenime niekada nebuvo atsidūręs kvailio vietoje, niekada nebuvo ir išmintingas.
Apie meilę
[keisti]- Angelai ją vadina dangišku džiaugsmu, velniai ją vadina pragaro širdgėla, žmonės ją vadina meile.
- Laimė yra meilė, ne kas kitas. Kas gali mylėti, yra laimingas.
- Meilė! Tai kilniausia ir galingiausia iš visų aistrų. Bet jos visa įveikianti jėga – begalinis kilnumas ir beveik antjutiminis nesavanaudiškumas.
Apie žmogų
[keisti]- Aš matau, kad žmonės kvaili, kai skundžiasi didelėmis kančiomis. Skausmas ne toks didelis, tik štai krūtinė, kurioje jis turi tilpti, paprastai per ankšta.
- Geriau būti nelaimingu žmogumi, negu savimi patenkinta kiaule.
- Kiekvienas žmogus tai pasaulis. Po kiekvienu akmeniu guli pasaulio istorija.
- Nieko neveikiantis žmogus niekada nebūna visai laimingas; dykūno veidą nuolat niaukia nepasitenkinimo ir apatijos šešėlis.
- Pasaulio tobulumas visada atitinka jį suvokančios dvasios tobulumą. Geras žmogus randa sau žemėje rojų, o blogasis jau čia bando savąjį pragarą.
- Ribotas, bet sąžiningas žmogus dažnai mato kiaurai visas pačių apsukriausių verteivų suktybes.
- Veikla neužimtas žmogus niekuomet negali džiaugtis didele laime.
- Visi sveiki žmonės myli gyvenimą.
Kitos
[keisti]- Buteliuose aš matau baisybes, kurias sukels jų turinys: tarytum regėčiau indus su išsigimėliais, gyvatėmis ir embrionais gamtos mokslų muziejuje.
- Cezaris arba niekas.
- Gamta kaip didis poetas sugeba ir menkiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią efektą.
- Gerasis susiranda žemėje rojų, o piktasis čia iš anksto mėgaujasi savo pragaru.
- Gerumas vertingesnis už grožį.
- Gražios eilės neretai yra raišų minčių ramentai.
- Išmintingi žmonės apgalvoja savo mintis, kvaili jas pagarsina.
- Išmintis turi tik vienaskaitą ir tikslias ribas, o kvailysčių tūkstančiai ir visos beribės.
- Jo narsumo užtektų šimtui liūtų, o proto – dviem asilams.
- Kai areną palieka herojai, į ją įžengia klounai.
- Kančios, nors ir įsivaizduojamos, suteikia ne mažesnį skausmą.
- Kiekvienos epochos savi uždaviniai, ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos pažanga.
- Kritikai panašūs į rūmų, kuriuose vyksta puota, durininkus: jie gali praleisti tuos, kurie verti į ją patekti, ir sulaikyti netinkamai apsirengusius arba neturinčius bilieto, bet patys įeiti į vidų negali.
- Kupina šilumos ir ištikimybės mirtis yra geriau negu šaltas, neištikimas gyvenimas.
- Kur baigiasi žodžiai – prasideda muzika.
- Muzika yra vidurys tarp minties ir reiškinio.
- Naktį galvojant apie Vokietiją dingsta visi miegai.
- Nepaklusti jokiam įstatymui – vadinasi, neturėti visų patikimiausios apsaugos, nes įstatymai turi mus ginti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs pačių.
- Neužsiėmęs darbu žmogus niekuomet negali džiaugtis pilna laime. Dykinėtojo veide visuomet jūs rasite nepasitenkinimo ir apatijos antspaudą.
- Paprastai šlovinamas dramaturgas, gebantis išspausti ašaras. Bet šį talentą turi ir apgailėtinas svogūnas, su kuriuo jis dalijasi savo šlove.
- Pasaulio didingumas visuomet adekvatus dvasios didingumui.
- Pavasario žavumą gali suprasti tiktai žiemą, kai sėdėdamas prie krosnies kuri gražiausias gegužės dainas.
- Sąžiningumas puikus dalykas, kai visi aplink sąžiningi, o aš vienas jų tarpe sukčius.
- Sielos kūriniai amžini ir pastovūs, o kritika – kažkas kintančio. Ji kyla iš savo meto pažiūrų.
- Sumanymų ir jausmų atžvilgiu jaunystė nesavarankiška, todėl mirtimi ir jausmu ypač aprėpia tiesą.
- Talentas mėgdžioja gamtą ir analitiškai kuria tai, ką genijus kuria sintetiškai, bet dar yra charakterių tarp vienų ir kitų.
- Tarnai, neturintys pono, nėra laisvi žmonės – liokajystė tūno jų sieloje.
- Tikslas ir priemonė – sąlyginės sąvokos, jas sugalvojo žmogus. Kūrėjas jų nežinojo. Kūrinys yra pats sau tikslas. O gyvenimas – nei tikslas, nei priemonė. Gyvenimas yra teisė.
- Vestuvėse skambanti muzika man visada primena muziką kareiviams, prieš jiems stojant į mūšį.
- Vienas poetas yra pasakęs: „Pirmasis karalius buvo laimingas karys!“ Kalbant apie dabartinių mūsų finansinių dinastijų kūrėjus mes galime prozaikiškai pasakyti, kad pirmasis bankininkas buvo laimingas sukčius.