Eduardas Mieželaitis

Iš Wikiquote.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Eduardas Mieželaitis (1919–1997) – lietuvių poetas.

Sentencijos[keisti]

Apie sielą, dvasingumą[keisti]

  1. Dvasinė informacija turi atsverti mūsų amžiuje sukauptą mokslinę pažintinę. Tik šitaip galima išlyginti atsiradusias disproporcijas, išlaikyti dviejų, medžiaginio ir dvasinio, ašigalių pusiausvyrą.
  2. Egoistinės epidemijos virusas įsigali tada, kai nusilpsta dvasinis imunitetas, ir egoistinis instinktas, tos sielos soliteris, suryja visas maisto atsargas, kurias sukaupė žmogaus siela.
  3. Kūnas nuolatos jaučia žemės trauką, bet siela jaučia nė kiek ne mažesnę žvaigždžių trauką.
  4. Meilės jausmas yra žmogaus asmeniška vėliava.
  5. Neapykanta kaip pikta angis klastingai įsigauna į žmogaus širdį ir užnuodija jo kraują ir smegenis, jo taurią širdį ir šviesias akis, kuriomis jis žvelgia į daiktus ir žmones.
  6. Neapykanta susirgusį žmogų tegali pagydyti tik vienas vaistas – meilė.
  7. Normos, kurias žmogus pats sukūrė ir kurių jis privalėtų laikytis, yra žymiai aukštesnės, todėl sunkiai įvykdomos. Yra jėga, simbolizuojanti tobulumą. Tai susitarimo ženklas – kaip matematikoje. Tai simbolis, kuriuo žmogus įkūnijo savo moralinio tobulumo idealą.
  8. Objektyvumas, pakantumas, tolerancija – tokios dvasinės varžybos, kurios reikalauja nuolatinės dvasinių raumenų mankštos ir labai gero pasirengimo.
  9. Pavydas – plėšikų ginklas, dažniausiai puolamasis. Jį visada pamatysi pačių negabiausiųjų rankose.
  10. Sąžinės perkratinėjimas bei apmąstymai skaidrina žmogų, daro jį švaresnį, doresnį, geresnį. Apmąstymų paskirtis – pakelti žmogaus sielą į kitą, aukštesnę dvasinę pakopą.
  11. Siela visada pakyla aukščiau fizinių galimybių. Ir būsimas žmogus žmoguje visada turi pranokti šiandieninį „natūralų žmogų“.
  12. Sugebėjimas pažvelgti į save tarsi iš šalies, vadinasi, kritiškai, kartais netgi negailestingai, – didelė jėga. Tai blaivus požiūris. Vidinė išpažintis, kartais ir rauda – dvasios statybinė medžiaga.

Apie žmogų[keisti]

  1. Be konflikto, be vidinės kovos žmogus negali nuolat tobulėti.
  2. Bet nieko nėra baisesnio, kaip grynakraujis optimizmas, pakeltas į oficialųjį rangą. Savimi patenkinto žmogaus fizionomija ir ... jokios minties...
  3. O žmogau! Kada tu save nugalėsi? Atsimink, kad gamtą tik tada nugalėsi, kai nugalėsi save.
  4. Reikia pasaulį mylėti labiau negu save – tada žmogui negresia jokie pavojai. Ypač vidiniai.
  5. Retkarčiais labai sveika ir nedidelė dozė liūdesio, nes po to žmogus daug geriau jaučia džiaugsmą.
  6. Tik didelės, kupinos didžiausių – tauriausių ir kilniausių – jausmų širdies žmogus gali nugalėti šiame pasaulyje ir savo, ir kitų menkystę.
  7. Žmogus apie save turi žinoti visą tiesą. Nors karčią, skaudžią, rūsčią. Visą.
  8. Žmogus, kuriam daroma kas nors gera, vėliau jaučia didelį, tiesiog nenumaldomą norą atsilyginti savo geradariui blogu.
  9. Žmogus tobulėja nuolatos dvasiškai apsivalydamas. Taip susiformavo kasdieniai savo žmogiškosios veiklos, savo kasdieniškų darbų apmąstymai, atgaila už blogus darbus, didžiavimasis gerais darbais. Kasdien apmąstydamas savo veiklą ir moraliai apsivalydamas, žmogus darosi vis tobulesnis.

Kitos[keisti]

  1. Blogis visada brutalesnis, stipresnis, agresyvesnis. Gėris – anemiškas, silpnas, juokingas. Jis nemoka rankomis ginti savo doro veido nuo blogio smūgių.
  2. Išpuikimas ir savo jėgų pervertinimas jau ne kartą yra pakenkęs: viena ranka sugriovė tai, ką buvo pastačiusi kita, ir statybos teko imtis iš naujo.
  3. Jeigu jaunimas neturės širdyje idealo, jis nemokės kovoti. Be idealų gyvenantis žmogus gali būti ir miesčionis, ir piktadarys ir dar kai kas...
  4. Joks pralaimėjimas negali atimti iš mūsų laimėjimo, jog tam tikrą, konkretų laiko tarpsnį gyvename šiame pasaulyje.
  5. Kalba – mūsų motina: ji mums davė / gyvybę, / ji moko mus vaikščioti gimtojo krašto / keliais.
  6. Kančia – natūralus laimės ir džiaugsmo antipodas.
  7. Nemokame taupiai gyventi. Švaistomės savo dienomis – kaip aristokratai pinigais.
  8. Per didelis pasitikėjimas savimi nieko bendra neturi su tikru žinojimu. Būkime kuklūs.
  9. Talento neužtenka: reikia jėgos ir ypač koncentruotos valios.
  10. Žinoma, didžiausias absurdas yra Mirtis. Šito absurdo akivaizdoje žmogui reikalinga drąsi, vyriška ir labai reali gyvenimo filosofija... Ji turi padėti jam žvelgti tiesiai į akis didžiajam absurdui. Absurdiška didžiojo pavojaus akivaizdoje užrišti žmogui akis nailono skarmalu: jis bus tik dar nelaimingesnis.
  11. Žmonės, kurie netiki savo idėjomis arba neturi idėjų, didesnio idealo, yra nelyginant grumstai, per kuriuos visi važiuoja ir kuriuos visi trypia.