Šatrijos Ragana

Iš Wikiquote.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė) (1877-1930) – lietuvių rašytoja, pedagogė.

Rašytojos memorialinis muziejus Židikuose

Sentencijos[keisti]

  1. Buvai gyvybė mano gyvenimo, dvasia mano dvasios; Saulė mano!..
  2. Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje amžinybę ir begalybę.
  3. Juo mažiau žmogus jaučia, juo mažesnis jis yra žmogus.
  4. Kaip gera viskas, kas su tavim, kaip geras tu pats, kiekviena mintis, kiekvienas tavo žodis.
  5. Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius.
  6. Kaipgi mylinčioji siela nepažins mylimos sielos?
  7. Kur bebūtum, į kokią visuomenės dykvietę nepatektum, turi susikurti kad ir mažą, bet žydinčią oazę.
  8. Laimė yra trumpa malonė, kurią teikti gyvenimas nėra įpareigotas. Pareigų turi tik žmogus.
  9. Man rodos, kad pasitenkinimo gyvenimu paslaptis teatspėjama tokiu būdu: žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo.
  10. Ne vergovė, o tarnystė – mano gyvenimo principas.
  11. Nuostabi mįslė yra žmogaus siela.
  12. Nūdien aiškiau ne kaip kitados matome, kad mokslas, neparemtas dorove, yra namai, pastatyti smiltyse.
  13. Žino širdis, kad meilės ryšiai nenutrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį.
  14. Žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros.
  15. Žmogus ateina į šią žemę ne tam, kad krautų turtus, rinktų plojimus, ieškotų garbės. Mūsų tikslas turi būti amžinas. O amžinas tikslas – tai mūsų sielos tobulinimas.

Nuorodos[keisti]

Wikipedia
Puslapis Vikipedijoje, laisvojoje enciklopedijoje –