Orumas
Sentencijos
[keisti]- Besaikė savimeilė ir savimana nėra orumo požymis. – F. Dostojevskis.
- Jie kalba apie darbo orumą. Orumas yra laisvalaikyje. – H. Melvilis.
- Kai gauna antausį vienas doras žmogus, visi dori žmonės turi jausti ir skausmą, ir pasipiktinimą, ir kančią dėl sutrypto žmogaus orumo. – L. Andrejevas.
- Melas yra pažeminimas ir tartum savo žmogiškojo orumo sunaikinimas. – I. Kantas.
- Negaila, kad žmogus praranda pinigus, namus, dvarus – visa tai jam nepriklauso. O gaila, kai žmogus praranda savo tikrąją nuosavybę – žmogiškąjį orumą. – Epiktetas.
- Neribota savimeilė ir išpuikimas nėra orumo požymis. – F. Dostojevskis.
- Niekas labiau netaurina žmogaus kaip darbas. Be darbo žmogus negali išlaikyti žmogiškojo orumo. – L. Tolstojus.
- Oriai iškęsk tai, ko negali pakeisti. – Seneka.
- Orumas atsiranda proto dėka. – Anaksagoras.
- Pats garbės troškimas galbūt ir yda, bet dažnai jis esti orumo šaltinis. – M. F. Kvintilianas.
- Paprastumas yra žmogiškojo orumo suvokimas. – P. Buastas.
- Tai, kas turi kainą, gali būti pakeista kuo nors kitu, kas jam ekvivalentiška, o tai, kas aukščiau bet kurios kainos ir nieko ekvivalentiško jam nėra, turi orumą. – I. Kantas.
- Tas iš tiesų orus, kurį girti priversti net pavyduoliai. – F. de Larošfuko.
- Tikrasis orumas panašus į upę: kuo ji gilesnė, tuo tykesnė. – M. de Montenis.
- Žmogaus vertė ir orumas glūdi jo širdy ir valioj; būtent čia – tikrosios jo garbės pamatas. – M. de Montenis.