Bruno Ferrero

Iš Wikiquote.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Bruno Ferrero, g. 1946 – italų rašytojas ir kunigas salezietis.

Sentencijos[keisti]

Apie Dievą[keisti]

  1. Jei įžengsi į bažnyčią ir atversi savo sielą tylai, pastebėsi, kad Dievas pats pirmas sutinka tave su šypsena.
  2. Kartais Dievas leidžia kam nors nukirsti šaką, kurios užsispyrusiai laikomės, kad suvoktume turį sparnus.
  3. Mes tai vadiname „kančia“. Dievas tai vadina „man reikia tavęs“.

Apie gyvenimą[keisti]

  1. Gyvenimas teka mumyse lyg rami upė, ir tai – stebuklas. Tačiau ir prie stebuklų priprantama. Kiekviena diena yra nauja dovana, baltas neprirašytas lapas.
  2. Gyvenimas – ne tarpelis tarp dviejų datų. Apglėbk kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Tučtuojau. Gyvenimas – tai visa, ką turi.
  3. Gyvenimas turi prasmę tik tada, kai kas nors jį išklauso. Pati didžiausia dovana, kurią galime padovanoti kitam žmogui – tai nuoširdžiai jį išklausyti.
  4. Kai išmoksite gyventi, pats gyvenimas bus jums atlygis.
  5. Neklausk vėjo, kodėl tave atnešė čia, kur esi. Net jei patekai tarp cemento nuolaužų, išleisk šaknis ir gyvenk. Kažkam tu esi žinia.
  6. Panašiai yra per kiekvieną susitikimą. Kiekvienas vyras ar moteris, besidalijantis su mumis gyvenimu, dovanoja mums brangius lobius. Ir dažniausiai jų nepastebime.
  7. Patys švelniausi ir patys liūdniausi gyvenime žodžiai: „Koks nuostabus buvo gyvenimas! Tik gaila, kad per vėlai tai supratau.“

Apie laimę[keisti]

  1. Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi.
  2. Laimės paslaptis – tai sugebėjimas gerėtis visais pasaulio stebuklais.
  3. Žmogaus gyvenimas kupinas laimės daugiausia dėl to, kad žmogus amžinai laukia, jog netrukus bus laimingas.

Apie meilę[keisti]

  1. Jei šalia tavęs kas nors kenčia, verk kartu su juo. Jei kas nors laimingas, juokis. Meilė žiūri ir mato, klauso ir girdi. Mylėti – tai dalyvauti kito gyvenime visa savo esybe. Kas myli, savyje randa neišsemiamą sugebėjimą guosti ir stiprinti. Esame tarsi viensparniai angelai: galime skristi tik tada, kai esame apsikabinę.
  2. Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam pasiaukoti. Teks užmokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas svajas. Reikės atsiskaityti už baimingumą ir jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius. Teks atsiskaityti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą, už netesėtus pažadus ir iššvaistytą laiką.
  3. Mylėti – tai dalyvauti kito gyvenime visa savo esybe.
  4. O kai užklumpa sunkumai ir išbandymai, atmink, kas esi: tu – ypatingas, Dievas ir aplinkui esantys žmonės tave labai myli.
  5. Reikia daug drąsos mylėti. Ne mažiau drąsos reikia ir leistis būti mylimam.

Apie širdį[keisti]

  1. Gerai matome tik širdimi. Turėtume ja geriau pasikliauti.
  2. Pati svarbiausia mūsų užduotis – neleisti augti mūro sienai savo širdyje. O ypač saugotis, kad netaptume akmeniu kitų sienose.
  3. Šypsena – tai pro tavo veido langą šviečianti šviesa, kuri sako žmonėms, jog tavo širdis yra namie.

Kitos[keisti]

  1. Esame pernelyg įpratę viską parduoti ir pirkti, tad kartais nepajėgiame įsivaizduoti, jog gali būti ir „neįkainojamų“ dalykų.
  2. Esti vienintelis būdas išspręsti problemą: su ja susigrumti.
  3. Išgelbėti pasauliui reikia, kad bent vienas to norintis žmogus tai pradėtų.
  4. Jei neišgirstame atsakymo į savo maldas – vien todėl, kad širdies gilumoje jo nesitikime.
  5. Kai visi galvoja tą patį, iš tikrųjų negalvoja nė vienas.
  6. Kasdieniai darbai veja amžinybės tinklą. Kiekviena diena – tai nauja jo akis. Gal ir nesinori apie tai galvoti, bet žūklės metas ateis ir jos sėkmę lems tavo šiandienos triūsas.
  7. Neieškok Kristaus veido viename žmoguje, bet sugebėk įžvelgti Kristaus veido dalelę kiekviename.
  8. Pasaulis panašus į laiptus, kuriais žmogus visą laiką tik ir mėgina ropštis, besistengdamas pakilti kuo aukščiau.
  9. Per daug lengvai norime atsidurti tarp tų, kurie gauna. Jėzui mes esame tie, kurie turi duoti.
  10. Plačiai pasklidusi mintis nebūtinai yra protinga.
  11. Raskime laiko klausytis, žvelgti į akis, išmokime kartu verkti, drąsinti vienas kitą, juoktis, būti tiesiog kartu.
  12. Rizikuoti yra normalu. Tačiau niekada nereikia pamiršti, jog kartais pavyksta, o kartais – ne.
  13. Skorpionas gyvena tam, kad skaudžiai geltų, o aš – kad būčiau gailestingas kitiems.
  14. Svarbu ne tai, kad esame labai užsiėmę gausybe darbų, bet kodėl esame užsiėmę. Bitę visi giria; uodą daužo mušekliu. Pusę gyvenimo tik ir ieškome, kaip sunaudoti laiką, kurį taip skrupulingai taupome.
  15. Tikime kaklaryšiais, o ne idėjomis.
  16. Trylikametis vaikštinėjo su mama smelėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė: – Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą, kaip jį išsaugoti? Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko: –Supratau!...
  17. Vieną dieną senovės kinų Imperatorius iškilmingai prisiekė:
    – Nugalėsiu ir pašalinsiu iš savo karalystės visus savo priešus.
    Po kurio laiko imperatoriau pavaldiniai nustebo pamatę valdovą, vaikštantį rūmų soduose su aršiausiais savo priešais už parankės, linksmą ir juokaujantį.
    – Bet... – kreipėsi į jį suglumęs dvariškis, – ar neprisiekei pašalinti iš karalystės visų priešų?
    – Aš juos ir pašalinau, – atsakė Imperatorius. – Padariau juos savo draugais!
  18. Žmogiškos būtybės yra trapios ir pažeidžiamos. Ant visų prilipdyta etiketė: „Elgtis rūpestingai, naudotis atsargiai, dūžtanti prekė“.
  19. Žmonėse mes randame tai, ko ieškome.