Stanislovas Ježis Lecas
Stanislovas Ježis Lecas (lenk. Stanisław Jerzy Lec (1909-1966) – lenkų rašytojas.
Sentencijos ir aforizmai
[keisti]Apie žmogų
[keisti]- Dauguma žmonių žmogžudžiai – jie žudo žmogų savyje.
- Ilgainiui technika taip ištobulės, jog žmogus galės išsiversti be savęs.
- Viskas žmogaus rankose. Todėl jas reikia kaip galima dažniau plauti.
- Žmogus neturi pasirinkimo, – jis turi būti žmogumi.
Kitos
[keisti]- Aforizmas – nuosprendis? Taip, už arba prieš autorių.
- Ak, kad taip žinotum pono Dievo namų adresą!
- Apie jį kalba: „Tai – liūtas!“ Na ir kas, dykumos tai nėra. Geriau jį atiduoti į cirką ar į zoologijos sodą. Arba iškamšą padarius – į muziejų.
- Apšaukti ką nors kekše, lengviau nei ja būti.
- Aš esu gražus, aš esu stiprus, aš esu protingas, aš esu geras. Ir visa tai aš atradau!
- Bala kartais sukuria gelmės įspūdį.
- Bendraujant su nykštukais, sulinksta nugarkaulis.
- Duona atveria kiekvieną burną.
- Girdyk karvę nors ir kakava, vis vien neišmelsi šokolado.
- Gyvenimas iš žmonių atima baisiai daug laiko.
- Ir ant sosto prasitrina kelnės.
- „Jaučiu, kaip man auga sparnai!“ – tarė pelė. Na ir kas iš to, pone šikšnosparni?
- Jeigu išaiškės, kad miražas – tikrovė, reikalaukite atlyginimo už nuostolius.
- Jis sąžinę turėjo švarią, nenaudotą.
- Kai šoktelėsi iš džiaugsmo, žiūrėk, kad tau žemės iš po kojų neišmuštų.
- Kaip blusos mintys šokinėja nuo žmogaus prie žmogaus. Bet kanda ne visiems.
- Kiekvienas žiūrovas atsineša į teatrą savo akustiką.
- Kito žmogaus neraštingumas taip pat kliudo rašyti.
- Kodėl mes iškrintame iš mėnulio vis į tą pačią žemę.
- Kuo mažesni gyventojai, tuo didesnė atrodo imperija.
- Kuo silpnesni įrodymai, tuo stipresnė pozicija.
- Kurkite legendas apie save. Dievai pradėjo nuo šito.
- Langą į pasaulį galima uždengti laikraščiu.
- Mąstymui reikalingos smegenys, nekalbant jau apie žmogų.
- Ne visi feniksai, pakilę iš pelenų, prisipažįsta, kokia buvo jų praeitis.
- Nekalbėk kvailysčių – priešas klausosi.
- Neraštingieji priversti diktuoti.
- Net ir gėris turi dvi puses – gerąją ir blogąją.
- Net ir Pranašo barzdą galima nuskusti!
- Niekam nepasakokite savo sapnų. O jeigu į valdžią ateis psichoanalitikai?
- Niekas nenori jausti mielių skonio tešloje, kuri ant jų pakilo.
- Nors karvei ir kakavos duosi, bet pieno neišmelši.
- O gal Dievas lėmė man būti ateistu?
- – Pagrasinsiu jam tik pirštu, – tarė jis, dėdamas pirštą ant nuleistuko.
- Pakaruoklio namuose nekalbama apie virvę. O budelio?
- Pats kartą mačiau stebuklą. Tai nutiko tuomet, kai buvo apsieita be stebuklų.
- Per akistatą lavonas savo žudiko neatpažino.
- Per procesus burtininkės prisipažindavo bendravusios su velniu. Kraujas verda mūsų gyslose! Kaip buvo galima jas versti tai sakyti, juk velnias neegzistuoja! Bet mūsų proto balsas šaukia: Netiesa, netiesa, netiesa! Velnias egzistuoja, anuomet jis buvo inkvizitorius.
- Prisikelti iš mirusiųjų gali tik lavonai. Gyviesiems sunkiau.
- Satyrikai, atsargiau su kūrybingom idėjom! 1931 m. R. Clairo1 filme „Tegyvuoja laisvė“ vienos iš ironiškų dainelių priedainis skambėjo taip: „Le travail c‘est la liberté“2, o 1940-aisiais ant Osvencimo vartų pasirodė užrašas: „Arbeit macht frei!“3
- Sezamai, atsidaryk, aš noriu išeiti!
- Sugedusio kompaso rodyklė nevirpa. Atleista nuo atsakomybės.
- Sunkiausia tiesai tais laikais, kai bet kas gali atrodyti tiesa.
- Valdžia dažniausiai pereina iš rankų į rankas, o ne iš galvos į galvą.
- Versdami paminklus, saugokite pjedestalus. Visad gali praversti.
- Vieni niekada neturėjo vilties, kiti nuolat netenka jos.
- Visą gyvenimą eiti link tikslo galima, jei tikslas nuolat atsitraukia.
- Žinau, iš kur legenda apie žydų turtus. Žydai moka už viską.
- Žmonėms reikėtų laisvos dienos nuo gyvenimo.
- Žodis „kurva“ prarado savo moteriškumą, dabar tai paprasčiausiai susikurvinęs žodis.