Karlosas Ruisas Safonas
Karlosas Ruisas Safonas (isp. Carlos Ruiz Zafón, g. 1964 - 2020) – ispanų rašytojas.
Sentencijos
[keisti]Apie moteris
[keisti]- Moteris – sumaištis ir labirintas. – „Vėjo šešėlis“.
- Moterys – lyg elektros srovė – nebūtina žinoti, kaip veikia, kad nupurtytų. – „Vėjo šešėlis“.
- Moters širdis – tai subtilybių labirintas, besivaržantis su netašytu gudraus vyro mąstymu. – „Vėjo šešėlis“.
Kitos
[keisti]- Argumentų kalbėti tiesą visai nedaug, o meluoti – daugybė. – „Vėjo šešėlis“.
- Atsitiktinumai – tai likimo randai. – „Vėjo šešėlis“.
- Egzistuojame, tol, kol mus kas nors prisimena. – „Vėjo šešėlis“.
- Iš anų laikų beliko vien vardai ir įstaigų, bankų, beveidžių susivienijimų liudijimai. Kaip ir visi seni miestai, Barselona tėra griuvėsių liekanos. – „Vėjo šešėlis“.
- Kai visi lyg susitarę ima vaizduoti ką nors panašų į velnią, būna viena iš dviejų: arba jis šventasis, arba apie jį niekas nieko nežino. – „Vėjo šešėlis“.
- Knygos – kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje. – „Vėjo šešėlis“.
- Mirčiai kai kas būdinga – ji visus sujaudina ir kelia gailestį. Prie karsto visi regime tiktai, kas gera, ar tai, ką norime regėti. – „Vėjo šešėlis“.
- Mirtis man asocijavosi su keista nepažįstama ranka, – prekybos agentas, išsivedantis motinas, valkatas ar devintą dešimtį perkopusius kaimynus, lyg būtų kalbama apie pragarišką loteriją. Į galvą netilpo, kad mirtis gali vaikščioti šalia, žmogišku pavidalu, pavydo apnuodyta širdimi, tviskančia uniforma ar munduru, stovėti eilėse prie kino filmų, juokauti užeigose arba rytais vestis vaikus pasivaikščioti po Siudadelos parką, o popietėmis ką nors numarinti Montijuko pilies belangėje ar be jokių apeigų užkasti bevardį kūną bendroje duobėje. – „Vėjo šešėlis“.
- Neišmanėliai kalba, bailiai tyli, o išmintingieji klauso. – „Vėjo šešėlis“.
- Nėra mirusių kalbų, yra tik į letargo miegą nugrimzdę protai. – „Vėjo šešėlis“.
- Niekas taip neskatina užmaršties kaip karas. Visi tylime ir mus stengiasi įtikinti, kad tai, ką matėme, tai, ką darėme ir ko savo pačių ir kitų dėka išmokome, tėra iliuzija, košmaras, kuris praeis. Karams nebūdinga atmintis, ir niekas nedrįsta jų paaiškinti, kol jau negirdėti balsų, kalbančių apie tai, kas įvyko, kol ateina laikas, kai jų jau nebeatpažįstame ir įsiplieskia karai kitu pavidalu, kitu pavadinimu, kad sunaikintų tai, kas dar liko. – „Vėjo šešėlis“.
- Paryžius – vienintelis pasaulio miestas, kuriame numirti iš bado vis dar laikoma menu. – „Vėjo šešėlis“.
- Paslaptis vertinga tiek kiek žmonės, dėl kurių ją saugome. – „Vėjo šešėlis“.
- Pinigai panašūs į virusą: pas ką jų prisikaupia, to siela ima pamažu pūti, būtina perpilti kraują. – „Vėjo šešėlis“.
- Remiantis statistika, daugiau žmonių miršta lovoje nei apkasuose. – „Vėjo šešėlis“.
- Tą akimirką, kai susimąstai, ar tikrai žmogų myli, jau liaujiesi jį mylėjęs. – „Vėjo šešėlis“.
- Vyriškis įkaista lyg lemputė: tai raudonas, tai jau atšalęs, pakanka tik pūstelėti. Moterys – atvirkščiai, ir tai mokslo įrodyta, įkaista pamažu kaip laidynė. Ant lėtos ugnies. Be jeigu jau užsidegė, niekas jos nesuturės. Lyg kokia aukštakrosnė. – „Vėjo šešėlis“.
- Žmonės – kaip loterijos prizai: šalia mūsų jie tik tam, kad įgyvendintų mūsų paikas iliuzijas. – „Vėjo šešėlis“.
- Žmonės mėgsta malti liežuviu. Žmogus išsivystė ne iš beždžionės, o veikiau iš vištos. – „Vėjo šešėlis“.
- Žmonės, neturintys savo gyvenimo, amžinai kišasi į kitų. – „Vėjo šešėlis“.
