Anri Periušo: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
12 eilutė: | 12 eilutė: | ||
# Žaizdos traukia muses, o [[šlovė]] yra lyg žaizda. |
# Žaizdos traukia muses, o [[šlovė]] yra lyg žaizda. |
||
# [[Žmogus]] visada esti tokio [[amžius|amžiaus]], kokia yra jo dvasia: [[senatvė]] prasideda tada, kai nebesuvoki pirmyn einančio gyvenimo, kai nebeįstengi suprasti ir mylėti. |
# [[Žmogus]] visada esti tokio [[amžius|amžiaus]], kokia yra jo dvasia: [[senatvė]] prasideda tada, kai nebesuvoki pirmyn einančio gyvenimo, kai nebeįstengi suprasti ir mylėti. |
||
# [[Žmogus]] visada gali rinktis tarp ištižimo ir vyriškumo. |
|||
{{DEFAULTSORT:Periušo Anri}} |
{{DEFAULTSORT:Periušo Anri}} |
17:45, 24 spalio 2017 versija
Anri Periušo (pranc.Henri Perruchot (1917-1967) – prancūzų rašytojas.
Sentencijos
- Atsiminimas – tai tikrasis, nenykstantis gyvenimas; kas prasmego, išdilo, – tam nė nevertėjo gyventi, taigi to nė nebuvo.
- Didieji išbandymai parodo, ko verti tie, kurie juos patiria.
- Laimei irgi reikia turėti savotišką pašaukimą.
- Meilė – tai supratingumas, o moteriai meilė – dažnai ir susitapatinimas.
- Menas nepakenčia dalybų.
- Moteris yra didysis moters priešas.
- Mūsų gyvenimas – tai subtilios sąveikos tarp to, kas mes esame, ir to, kas mus ištinka, padarinys.
- Norint daugiau pasakyti, reikia mažiau kalbėti.
- Už savo pergales meno meistrai dažnai sumoka savo, kaip žmonių, pralaimėjimais.
- Žaizdos traukia muses, o šlovė yra lyg žaizda.
- Žmogus visada esti tokio amžiaus, kokia yra jo dvasia: senatvė prasideda tada, kai nebesuvoki pirmyn einančio gyvenimo, kai nebeįstengi suprasti ir mylėti.
- Žmogus visada gali rinktis tarp ištižimo ir vyriškumo.