Šlovė

Antikiniai posakiai

1. Bet kokiu būdu norima pasiekti šlovę, nevengiant ir nusikaltimo. — HEROSTRATO ŠLOVĖ (pagal graiko, kurpiaus iš Efeso Herostrato, norėjusio kaip nors išgarsėti ir todėl sudeginusio Artemidės šventyklą, vardą)

Sentencijos

1. Gyvenimas trumpas, bet šlovė gali būti amžina. – Ciceronas.
2. Jaunystė svajoja apie šlovę. – Dž. Baironas.
3. Kelias į šlovę praskinamas darbu. – P. Siras.
4. Paprastai šlovinamas dramaturgas, gebantis išspausti ašaras. Bet šį talentą turi ir apgailėtinas svogūnas, su kuriuo jis dalijasi savo šlove. – H. Heinė.
5. Šlovė, atėjusi staiga, veikiai išeina. – T. Fuleris.
6. Šlovė – tai mirties šviesulys. – O. de Balzakas.
7. Šlovė – tai nuodai, kuriuos reikia gerti mažomis dozėmis. – O. de Balzakas.
8. Tas, kuris nežino laiko vertės, gimė ne šlovei. – Liukas de Klapje Vovenargas.
9. Tas, kuris paniekino tuščią šlovę, gali pasiekti tikrąją. – T. Livijus.
10. Tas, kuris tikisi iš istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti: dažnai ji suteikia paprastam vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą. – S. Cveigas.
11. Užkariautojo šlovė – žiauri šlovė; ji atsiranda naikinant žmones. – F. Česterfildas.