Aristotelis

Iš Wikiquote.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Αριστοτέλης (384 pr. Kr.-322 pr. Kr.) – graikų filosofas, tyrinėtojas. Kartu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje.

Aristotelis

Sentencijos[redaguoti]

Apie darbą[redaguoti]

  1. Kiekvienas žmogus pirmiausia turi imtis jam įmanomų ir priderančių darbų.
  2. Pradžia – daugiau nei pusė viso darbo.
  3. Tas, kuris nesidžiaugia kilniais darbais, negali būti laikomas dorybingu.
  4. Verčiau tobulai padaryti dalelę darbo, negu prastai dešimteriopai daugiau.

Apie dorybes[redaguoti]

  1. Aukščiausiomis dorybėmis reikia laikyti tas, kurios labiausiai naudingos mūsų artimiesiems.
  2. Būdo dorybės įgyjamos tik per ilgą praktiką.
  3. Dori veiksmai yra savaime malonūs. Kiekvienas iš jų yra ne tik malonus, bet ir vertingas, gražus, jeigu tik kilnus žmogus apie juos teisingai sprendžia.
  4. Dorybių įgyjame nuolat kartodami teisingus ir santūrius veiksmus.
  5. Išgyvenimai nėra nei dorybės, nei ydos, nes dėl išgyvenimų nevadiname žmonių nei gerais, nei blogais, o tik dėl dorybių ar ydų.
  6. Narsadorybė, padedanti pavojų ištiktiesiems atlikti didžius darbus.
  7. Ne tam mes samprotaujame, kad žinotume, kas yra dorybė, o tam, kad taptume gerais žmonėmis.
  8. Savo dorumą labiau verta parodyti dorovingam žmogui.
  9. Sklandžiai samprotauti apie dorybę – dar nereiškia būti dorybingam, o teisingai galvoti – dar nereiškia teisingai daryti.
  10. Sunkiuose dalykuose geriau išryškėja dorumas.
  11. Teisingumas – tai visos dorybės kartu.
  12. Vyriškumasdorybė, kurios skatinami žmonės pavojuje atlieka puikių darbų.

Apie dorovę[redaguoti]

  1. Dorovines savybes aikštėn iškelia ketinimai.
  2. Dorovingas žmogus daug aukoja draugams, tėvynei, – net ir gyvybę.
  3. Kas žygiuoja į priekį moksle, bet atsilieka dorovėje, tas labiau eina atgal negu į priekį.

Apie draugystę[redaguoti]

  1. Draugystė ir neįkainojama, ir nuostabi: mes garbstome tą, kuris myli savo draugus, ir turėti daug draugų atrodo labai gražu, o kai kas net mano, kad būti geru žmogumi ir draugu – tolygu.
  2. Draugystė – reikalingiausias dalykas gyvenime, nes niekas nenorėtų gyventi be draugų, net jeigu būtų pertekęs visų kitų gėrybių.
  3. Draugystė tenkinasi tuo, kas galima, nereikalaudama to, kas priklauso.
  4. Juk draugystė – tai bendravimas. Ir kaip žmogus elgiasi pats su savimi, taip elgiasi ir su savo draugu.
  5. Tikra draugystė yra tarp gerų ir vienodai dorų žmonių.

Apie draugus[redaguoti]

  1. Draugai yra didžiausia iš visų išorinių gėrybių.
  2. Platonas yra draugas, bet tiesa – dar didesnė draugė.
  3. Visų draugas – niekieno draugas.

Apie įpročius[redaguoti]

  1. Įprotis pastebėti tik visa ko juokingumą – ryškiausias menkos dvasios požymis, nes tai, kas juokinga, esti paviršiuje.
  2. įpročio vienaip ar kitaip blevyzgoti išsivysto palinkimas ir į visiškai blogus poelgius.
  3. Mes esame visa tai, ką nuolatos darome. Taigi tikras meistriškumas – ne veiksmas, o įprotis.
  4. Tobulumas nėra poelgis, bet įprotis.

Apie laimę[redaguoti]

  1. Aukščiausias gėris yra galutinis tikslas. Toks gėris yra laimė.
  2. Geras elgesys nulemia žmogaus laimę.
  3. Taurus žmogus vienodai elgiasi tiek laimėje, tiek nelaimėje.
  4. Žmogus sutvertas laimei, ir laimė yra yra visų jo darbų tikslas.

Apie malonumus[redaguoti]

  1. Kūniškų malonumų siekia tie, kurių kitokie malonumai nepatenkina, – mat šie malonumai yra labai stiprūs.
  2. Malonumų perteklius yra ištvirkimas.
  3. Žmonės būna blogi dėl malonumų ir skausmų, kai jų siekia ar vengia, be to, siekia ir vengia ne to, ko reikia, arba kada nereikia, arba ne taip, kaip reikia, arba kokia kita prasme netinkamai.

Apie meilę[redaguoti]

  1. Kas niekada mylėti neprisieks, tas niekada ir žodžio nesulaužys.
  2. Meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose.
  3. Mylėjimas yra išgyvenimas, o draugystė – nuostata. Mat mylėti galima ir negyvus daiktus, o abipusė draugystė galima tik sąmoningai pasirinkus; sąmoningą pasirinkimą lemia sielos nuostata. Vadovaudamiesi ne aistra, o nuostata, žmonės savo mylimiesiems linki gero dėl jų pačių, o mylėdami draugą myli tai, kas jiems patiems yra gera.
  4. Mylėti – reiškia norėti kitam to, ką laikai gėrybe; be to, norėti ne savo labui, o to, kurį myli, ir stengtis pagal išgales suteikti jam tą gėrybę.
  5. Mylėti – tai linkėti artimui to, kas gera; ir tai iš meilės.

Apie mirtį[redaguoti]

  1. Narsiu vadinamas tas, kuris be baimės eina pasitikti gražios mirties.
  2. Visi žino, kad mirtis neišvengiama, bet kadangi ji nearti, tai niekas apie ją negalvoja.
  3. Žmonės darosi narsūs tais atvejais, kai dar galima apsiginti arba kai mirtis kilni.

Apie moteris[redaguoti]

  1. Girtaujančios moterys gimdo vaikus, panašius šiuo atžvilgiu į savo motinas.
  2. Moteris – tai luošas, gamtos sužalotas vyras.
  3. Vergas apskritai nepasižymi gebėjimu numatyti, moteris – pasižymi, nors šiam jos gebėjimui ir nebūdingas ryžtas, vaikas – pasižymi, tačiau dar netobulai... Taigi apskritai paėmus, teisingi yra poeto žodžiai: „Moterį puošia tylėjimas“, bet tai netaikytina vyrui.

Apie protą[redaguoti]

  1. Kiekvieno daikto vidurį sveikas protas pripažįsta pačia geriausia sąlyga.
  2. Kilnaus proto žmogus vienodas bus laimėje ir nelaimėje. Jis niekuomet nesikarščiuos, bet ir nesižemins. Nesipuikaus turėdamas pasisekimą, bet nesijaus prislėgtas, jei nesiseka. Neieškos, bet ir nevengs pavojaus, nekalbės nei apie kitus, nei apie save. Nesistengs, kad jį kas girtų, ir nenorės, kad kitus peiktų.
  3. Protas yra svarbiausioji žmogaus dalis, ir tie žmogaus veiksmai yra savanoriški ir žmogui tinkami, kurie atliekami remiantis teisingu proto sprendimu. Be abejo, tai sudaro, arba pirmiausia tai sudaro, tiktąjį žmogaus „aš“, ir geras žmogus tą savo „aš“ labiausiai myli.
  4. Protingasis siekia ne to, kas malonu, o to, kas apsaugo nuo nemalonumų.
  5. Visa tai, kas yra prote, anksčiau yra buvę jausmuose.

Apie tikslą[redaguoti]

  1. Gėris visada priklauso nuo dviejų sąlygų: nuo įvairios veiklos galutinio tikslo tinkamo iškėlimo ir nuo tinkamų priemonių tam tikslui siekti parinkimo.
  2. Kiekvienas žmogus atskirai ir visi kartu, galima sakyti, turi tam tikrą tikslą, kurio siekdami, jie kažką renkasi ir kažko vengia.
  3. Visų gyvių, kurie yra subrendę, nesuluošinti ir neatsiradę savaime, natūraliausia veiksena yra gimdyti kitą panašią į save būtybę, pavyzdžiui, gyvūnui – gyvūną, augalui – augalą, tam kad jie dalyvautų kiek galėdami tame, kas amžina ir dieviška; tai ir yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia ir į kurį nukreiptas jų įgimtas veiklumas.

Apie žmogų[redaguoti]

  1. Blogas žmogus dėl to yra blogas, kad siekia pertekliaus, o ne dėl to, kad siekia malonumų, kurie yra reikalingi.
  2. Dauguma žmonių nori patirti gera, bet daryti gera jiems atrodo nenaudinga.
  3. Gamta davė žmogui į rankas ginklą – intelekto moralinę jėgą, bet jis gali tą ginklą panaudoti ir piktam, todėl žmogus be dorovinių principų kartu tampa ir brutaliausia laukine būtybe, valdoma žemų lytinių bei skonio instinktų.
  4. Idealus žmogus džiaugiasi darydamas gera kitiems.
  5. Išmanantis žmogus visada vengia to, kas per daug ir per mažai, o ieško ir pasirenka vidurį.
  6. Išmintingas žmogus siekia ne to, kas malonu, bet to, kas apsaugo nuo nemalonumų.
  7. Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas.
  8. Kiekvienas žmogus turi savo supratimą apie tai, kas puiku ir malonu; čia galbūt ir glūdi didžiausias dorovinis žmogaus pranašumas, kad jis kiekvienu atskiru atveju randa tiesą, būdamas tarsi jos matas ir dėsnis.
  9. Niekas taip neišsekina žmogaus, kaip ilgas nieko neveikimas.
  10. Tas pats žmogus negali būti kartu ir supratingas, ir nesusivaldantis.
  11. Teisingas ir santūrus žmogus yra ne tas, kuris dirba teisingus ir santūrius darbus, bet tas, kuris juos dirba taip, kaip teisingi ir santūrūs žmonės.
  12. Žmogaus paskirtis – protinga veikla.
  13. Žmogusprigimties yra skirtas bendruomenei.
  14. Žmogusprigimties yra visuomeninė būtybė.
  15. Žmogus pagal gamtą yra valstybinis gyvūnas.
  16. Žmogus, pasiekęs visišką tobulumą, viršesnis už visus gyvūnus; tačiau jis žemiškesnis už juos, jeigu gyvena be įstatymų ir be teisingumo. Iš tikrųjų nėra nieko siaubingesnio už ginkluotą neteisingumą.
  17. Žmogus peržengęs baimės saiką, vadinamas bailiu, nes tokiam žmogui būdinga bijoti to, ko nereikia bijoti.
  18. Žmonės siekia garbės norėdami įsitikinti, kad jie patys yra jos verti.

Kitos[redaguoti]

  1. Auklėjimui reikia trijų dalykų: gabumų, mokslo ir pratybų.
  2. Bailys yra žmogus be vilties, jis visko bijosi, o normalus – priešingai: drąsa suteikia jam pasitikėjimą ir viltį.
  3. Dosniam yra būdinga duoti per daug – jis kartais sau mažiau pasilieka, negu atiduoda. Dosniam žmogui nėra lengva būti turtingam, nes jis nelinkęs imti pinigų ir taupyti.
  4. Gera, kai genda, tampa ypač bloga.
  5. Gera ta knyga, kurioje autorius dėsto vien tai, ko reikia, ir taip, kaip reikia.
  6. Geriausiai arklį šeria šeimininko akis.
  7. Girtavimas – savotiška beprotybė.
  8. Gyvenimas trumpas, bet šlovė gali būti amžina.
  9. Gyvenimui reikia judesių.
  10. Gyvybė reikalauja judėjimo.
  11. Į didelį talentą visuomet įmaišyta beprotybės.
  12. Yra trys būdo bruožai, kurių reikia vengti: nedorumas, nesusivaldymas ir gyvuliškumas.
  13. Juokas slopina įtampą, nes jis yra poilsis.
  14. Kad pažabotum niekšo sąžinę, jam reikia skelti antausį.
  15. Kiekvienas žmogaus poelgis turi vieną ar daugiau motyvų: galimybė, prigimtis, prievarta, įprotis, argumentai, aistra, troškimai.
  16. Klysti galima įvairiai, teisingai pasielgti galima tik vienu būdu, dėl to klysti lengva, o gerai elgtis sunku; lengva šauti pro šalį, sunku pataikyti į taikinį.
  17. Kraštutinumai dažnai būna greta.
  18. Maloniausi mums tie žodžiai, kurie suteikia kokių nors žinių.
  19. Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs.
  20. Muzika gali įveikti etinę sielos sritį; ir jeigu muzika turi tokių savybių, ją reikia įtraukti į jaunimo auklėjimo disciplinų sąrašą.
  21. Narsuolis pasiryžta veikti ir ištveria iki galo todėl, kad tas veiksmas yra kilnus, arba todėl, kad jo neatlikti būtų gėdinga.
  22. Neabejotinai teisinga tai, kas savo ruožtu yra teisingų padarinių priežastis.
  23. Nekelia abejonių, kad iš naudingų dalykų pirmiausia reikia mokyti tų, kurie iš tikrųjų būtini, o ne visų be išimties.
  24. Ne malonumas, o skausmo nebuvimas rūpi išminčiui.
  25. Nemokša stebisi, kad daiktų esama tokių, kokie jie yra, ir toks stebėjimasis yra žinojimo pradžia; išminčius, atvirkščiai, stebėtųsi, jeigu daiktai būtų ne tokie, kokius jis juos atpažįsta.
  26. Nėra jokio skirtumo, ar žmogus jaunas dėl amžiaus, ar dėl nesubrendusio būdo, nes šį trūkumą lemia ne metai, o tai, kad jauni žmonės pasiduoda jausmams ir jų skatinami siekia savo tikslų. Tokiems žmonėms, panašiai kaip ir nesusivaldantiems, pažinimas yra nenaudingas. O tiems, kurie savo siekius ir veiksmus rimtai planuoja, pažinimas būna didžiai naudingas.
  27. Niekas šauniau už narsuolį neištveria baisybių.
  28. Nors mes ir mirtingi, neturime paklusti laikiniems dalykams, bet kiek įmanoma turime kilti iki nemirtingumo ir gyventi vedami to, kas mumyse yra geriausia.
  29. Nusikaltimui reikia vien preteksto.
  30. Pati didžiausia kvailystė – aukoti savo sveikatą, nesvarbu dėl ko:dėl turtų, karjeros, išsilavinimo, šlovės. Greičiau priešingai – sveikatai nieko nereikia gailėti.
  31. Pernelyg prašmatnus stilius užtemdo ir charakterius, ir mintis.
  32. Poezija yra filosofiškesnė ir rimtesnė už istoriją: poezija daugiau kalba apskritai, o istorija konkrečiai.
  33. Savo paties gerovė yra beveik neįmanoma be gero ūkio ir valstybės tvarkymo.
  34. Šykštumo yra dvi pagrindinės formos: stoka duodant ir perteklius imant, bet ne kiekviename žmoguje jas abi rasime.
  35. Tas, kuris neišmoko paklusti, negali būti geras vadas.
  36. Tas, kuris nemoka atgailauti, yra nebepataisomas.
  37. Tas pats daiktas ne visą laiką būna malonus, nes mūsų prigimtis nėra vienalytė – joje yra dar ir kažkas kita; dėl to mes esame pasmerkti išnykti. Todėl jeigu viena mūsų prigimties dalis ką nors daro, tai būna priešinga kitai tos prigimties daliai, bet jeigu abi tos dalys susilygina, tada veikla neatrodo nei maloni, nei nemaloni. Jeigu prigimtis būtų vienalytė, tada ta pati veikla visuomet būtų maloniausia.
  38. Valdo aistras ne tas, kuris visai jų atsisako, bet tas, kuris jomis naudojasi kaip laivu arba žirgu, tai yra nukreipia jas ten, kur reikia ir naudinga.
  39. Veiksmas yra gyva teorijos ir praktikos vienovė.
  40. Viltis tai tik svajonė.
  41. Visi saldžialiežuviai – palaižūnai.
  42. Visiškai aišku, kad iš gyvenimiškai naudingų dalykų pirmiausia reikia mokytis tų, kurie iš tikrųjų būtini, o ne visų be išimties.
  43. Viską, ką darome, darome galvodami apie kažką kitą.
  44. Viską, ką tenka išmokti daryti, mes išmokstame darydami.

Taip pat skaitykite[redaguoti]

Platonas, Sokratas.

Nuorodos[redaguoti]

Wikipedia
Puslapis Vikipedijoje, laisvojoje enciklopedijoje