Kurtas Vonegutas
Kurtas Vonegutas (angl.Kurt Vonnegut Jr.; (1922-2007) – JAV rašytojas.
Sentencijos
[keisti]Apie žmogų
[keisti]- Nors žmonės kvaili ir žiaurūs, žiūrėkite, kokia nuostabi šiandien diena.
- Visi žmonės pamišėliai. Kiekvienas iš jų gali bet kada ir bet ką padaryti, bet tepadeda Dievas tam, kuris ryšis ieškoti žmonių elgesio priežasčių.
- Žmogus yra niekas be savo šaknų – tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis didmiesčio gatvės. Kiekvienas suleidžiame šaknis į juodžemio sklypelį, į pelkę arba balto biraus smėlio juostą, į akmenį, asfaltą ar į kilimo skiautę tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai.
- Žmogus – kaip alkoholikė šimpanzė: nusilakusi iki žemės graibymo, ji nebegali sustoti. Ir taip iki tol, kol neteks paskutinio proto lašo ir nesumals visko į šipulius. Įsiveržęs į valdžią jis tampa aistros, vadinamos „valdovo jėga“, auka. Jis – alkoholikas. Jis – narkomanas, kuriam būtina „įsidurti“ keletą kartų per dieną. Valdžia – tai korupcija. Absoliuti valdžia – tai absoliuti korupcija. Visi šiandienos pasaulio režimo lyderiai – tai girtos šimpanzės.
- Žmogus niekad nesusimąsto ir nieko nepastebi, kol jam puikiai klojasi. O ir kuriems galams?
Kitos
[keisti]- Būti punktualiam reiškia egzistuoti kaip taškui – tam tikru laiku tam tikroje vietoje, arba laiku kur nors atvykti. – „Titano sirenos“.
- Esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti.
- Filmai apie karą padarė karą gerbiamą, nors karas yra bjauriausia liga, kuria gali susirgti šis pasaulis, tačiau filmai rodo, kad jis to vertas.
- Juk pats žinojimas nėra blogis, svarbu tai, kam jis panaudojamas.
- Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų susiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.
- Kiekvienas, studijavęs gamtos ar tiksliuosius mokslus ir pasikalbantis su mokslininkais, žino, kad šiuo metu mums gresia siaubingas pavojus. Žmonės, gyvenę anksčiau ir gyvenantys dabar, subjaurojo visą Žemę.
- Lapkričio 11-ą man suėjo aštuoniasdešimt dveji. Koks jausmas, kai sulauki senatvės? Aš visiškai nebesugebu pastatyti automobilio tarp dviejų jau stovinčių, todėl prašau nežiūrėti, kai bandau tai padaryti.
- Mane tartum stabas ištiko. Jis mane ištiko ne dėl kaltės jausmo, nes buvau išmokęs niekuomet nesijausti kaltas. Jis mane ištiko ne dėl baisios netekties, nes buvau išmokęs nieko aistringai negeisti. Jis mane ištiko ne dėl žiauraus mirties prisilietimo – buvau išmokęs žiūrėti į ją kaip į draugę. Jis mane ištiko ne dėl širdį draskančios neteisybės. Buvau pripratinęs save prie minties, kad tikėtis teisingo atpildo taip pat juokinga, kaip ieškoti perlų mėšlo krūvoje. Jis mane ištiko ne todėl, kad esu toks nemylimas. Buvau išmokęs apsieiti be meilės. Jis mane ištiko ne todėl, kad Viešpats man toks negailestingas. Buvau pripratęs ničnieko iš Jo nesitikėti. Stabas surakino mano sąnarius dėl to, kad man nebeliko visai jokio tikslo nei priežasties judėti kuria nors kryptimi. Variklis, vertęs vieną po kito nugyventi visus tuos betikslius ir beprasmius metus, buvo smalsumas. Dabar ir jis apleido mane.
- Mes visi galime būti apsėsti. Aš tuo tikiuosi.
- Mūsų vaikai paveldėjo technologijas, kurių šalutiniai produktai tiek karo, tiek taikos metu sparčiai naikina visą planetą – kvėpuoti ir gerti tinkamą sistemą visų rūšių gyviems organizmams.
- Tai, kas buvo kadaise, bus amžinai, o tai kas kada nors įvyks, kažkada jau įvyko.
- Tikrosios vertybės nekinta. Kas sykį jau buvo tiesa, tas liks tiesa per amžius. Be to, tiesų nedaug, ir visos jos labai paprastos. Jei jas žinai – nieko kito nereikia norint teisingai bet kokiais laikais išspręsti kokią nors problemą.
