Algis Uždavinys

Iš Wikiquote.
Pereiti į navigaciją Jump to search

Algis Uždavinys (1962—2010) – lietuvių menotyrininkas, kultūrologas, filosofas, orientalistas.

Citatos[keisti]

  1. Ar valdininko ir biurokrato atliekamas kanceliarinis ritualas nėra visiškas aktyvaus kūrybinio mąstymo paneigimas ir išsižadėjimas dėl instrukcijomis grindžiamo šūkio – nesvarbu, ar jis komunistinis, ar kapitalistinis, ar žadantis pomirtinį išganymą?[1]
  2. Didžiausią paveiką visuomenei (kuri visada lengvai leidžiasi kvailinama) daro ne išorinė reklaminė propaganda, prievartinis klaidingų mokymų, istorijos interpretacijų, iškreipto žmogaus esmės suvokimo diegimas mokyklose, bet nesąmoningi tikėjimai, fundamentalios kolektyvinės paradigmos, kurių piešiami vaizdiniai arba giliai įsišaknijusios idėjos, patrauklūs stereotipai sutapatinami su savaimine, paaiškinimo nereikalaujančia tikrove. Šiuo lygmeniu žmogus kontroliuojamas be pašalinės prievartos priemonių, nes pats elgiasi taip, kaip reikalauja apgaulės scenarijus, vieną ar kitą kryptingą globalią slinktį numatanti teleologinė metastruktūra.[1]
  3. Dievas (jeigu jis dar nėra pašalintas iš akiračio kaip nemadinga mitinės vaizduotės atgyvena) turėtų būti nubaustas ir „iškeltas už skliaustų“, kad netrukdytų skleistis aistrų tironiją menančiai vergų demokratijai.[2]
  4. Jeigu iš literatūros kritikos, tekstų hermeneutikos ir estetinio anarchizmo srities postmodernistinės nuostatos pereina į valstybės valdymo, socialinės politikos, teisės ir pedagogikos sritį, tapdamos svarbiausia (ir daug neva gerų, puikių, geraširdžių palinkėjimų turinčia) paradigma, pasekmės gali būti katastrofiškos ir šitaip išprovokuoti tokią globalią tironiją, kurios nė pats karikatūra, vergu ir juokdariu tapęs žmogus (tarsi įžengęs į kokio mitinio Antikristo epochą) negalės suvokti, juo labiau pasipriešinti ir todėl laikys gėriu, būtinybe ir „norma“.[1]
  5. Kaip galėjo atsitikti, kad prostitutėms savo nupjautas ausis vokeliuose siuntinėję bėdžiai, bordelių herakliai, nei proporcijų, nei saiko nežinančio romantizmo kankiniai ir girtuokliai galėjo tapti sekuliarinio kultūros Olimpo dievais?[1]
  6. Mėginsi jai [modernistinio progreso idėjai] priešintis – būsi pasmerktas kaip trimituojamos tolerancijos, pliuralizmo, daugdievystės ir geraširdystės priešas.[1]
  7. Kanibalas taip pat konstruoja savo „semiotinę realybę“ – būkime tolerantiški.[1]
  8. Kultūrinis modernizmas neperžengia faktinio medžiaginės tikrovės akiračio, todėl visas religijas ir dvasinės realizacijos sistemas paskelbia atgyvena, prietaru, gudrių apgavikų režisuojamais pramanais. tikėjimą Dievu (krikščioniškosios civilizacijos kontekste) keičia absoliutus tikėjimas bei pasikliovimas pozityvistiniu, technologinį perversmą vykdančiu mokslu, tiksliau – viena iš galimų mokslo atmainų, glaudžiai susijusių su harmoniją bei sakralumą neigiančiu gamtos pavergimo projektu.[2]
  9. Modernizmas pagimdė fašizmą, komunizmą ir sionizmą.[1]
  10. Modernizmas sterilus ir fanatiškas, žiaurus ir negailestingas, ambicingas ir pasitikintis neribota savo galia keisti, transformuoti, laužyti, auklėti, išnaudoti. Suprantama, kad visos šios ateizmo, prievartinės pertvarkos, imperialistinės ekspansijos, fašizmo, komunizmo, fantasmagorinio sionizmo orgijos provokuoja neišvengiamą ir įvairialypę reakciją.[2]
  11. Modernizmas gimdo ir puoselėja utopijas, grindžiamas desakralizuotomis žydų-krikščionių mitologijos paradigmomis ir suabsoliutinta proto galia. Todėl jis neatsisako savaip suvoktos tiesos, racionalistinių kriterijų, principų, ideologijos, logikos, nors visi šie dalykai dažnai suvokiami kaip ekspansijos, pasaulio „gerinimo“ priemonės.[2]
  12. Pakenčiamos vidutinybės, todėl tikrai talentingai asmenybei pavyksta iškilti tik per didžiausius vargus, nes žmonėms labiau patinka prisitaikėliai ir šarlatanai, vienadieniai galiūnai, sukantys kitų likimus į traiškančius smagračius. Tačiau graudžiai sentimentali, godi ir gudriai veidmainiaujanti visuomenė visada nuolankiai garbina jau mirusį ir „pripažintą“ stabą, kuris nekenkia jos autoritetui.[1]
  13. Postmodernistui rūpi atlikti „geradario“ vaidmenį – dekonstruoti ir sunaikinti tuos, kurie nemano, kad viskas yra fantazija ir viskas galima. Ant pjedestalo savo ruožtu iškeliamos „metafizinių tironų“ neva nuskriaustos marginalų grupės. Sudievinami bepročiai menininkai, šizofrenikai, homoseksualai, maniakai, televizijos pramogų žvaigždės, kekšės, madų demonstruotojos. Jie turi užimti nuvainikuotų išminčių vietą, rengti paradus, eisenas, mirgėti televizijos ekranuose, tapti susižavėjimo ir meilės objektais.[1]
  14. Postmodernistų pamėgtas ir įkyrus „pabaigos“ teigimas tiesiogiai kyla iš eschatologinės žydų ir krikščionių tradicijos. Tokia nuostata neturėtų stebinti, juolab kad pati krikščionybė atsirado ir iškilo skelbdama pažodžiui suvoktą greitos pasaulio griūties bei sunaikinimo mitą, nors ši tikra ar menama istorinė agonija taip užsitęsė, kad neišvengiamai virto savo priešybe – progreso ir utopinės pertvarkos mitu, kurio paradigma – iš iraniečių nusižiūrėta politinė-socialinė žydų legenda apie Dievo karalystę žemėje. Ne dvasiniu, o kūniškuoju pavidalu, nes Biblijos žydai nežinojo arba nenorėjo pripažinti sielos nemirtingumo – šios iš nekenčiamo Egipto kylančios idėjos, kurią plėtojo orfikai bei pitagorikai ir kurią pasiskolino krikščionimis pasivadinę helenizuoti žydai disidentai.[2]
  15. Postmodernizmas paneigia tradicinę metafiziką ir šį dekonstrukcijos, demaskavimo bei paneigimo veiksmą vadina didžiausiu savo laimėjimu bei nuopelnu.[1]
  16. Postmodernizmas iš modernisto tėvo paveldi naudos ir išskaičiavimo pradą (cinišką kodavimo, modeliavimo, psichinės manipuliacijos, klonavimo, globalinės spekuliacijos, kūno ir sąmonės pavergimo praktiką), iš pakvėšusios motinos – estetinę laisvę būti pamišėliu.[2]
  17. Sionizmo analizuoti negalima – apie jį kalbėti draudžiama. Kalbėti galima apie kolonializmą ir atgailauti, sėdint ant šimtmečiais prisiplėštų turtų, nuolat kartojant populiarią mantrą, kad dėl to kalta metafizika, krikščionybė, Platonas su Aristoteliu ir archetipų teorija.[1]
  18. Suprantama, nei pavienis žmogus, nei politinė grupuotė tokios globalios pjesės nerežisuoja ir netgi iki galo nesuvokia, bet vienaip ar kitaip prisideda prie šios infernalinės dramaturgijos, didina pagreitį, stiprina gravitacijos lauką, su begaliniu entuziazmu žygiuodami į pravirus pirmapradžio chaoso nasrus, manydami, kad gerina, taiso, reformuoja pasaulį, stato didįjį soteriologijos laivą, stebuklinių pramogų bei visuotinės laimės akropolį, tvirtai įsitikinę, kad už išprievartautą Žemę niekam ir niekada nereikės atsakyti.[1]
  19. Šiuolaikinis „informacijos“ kultas jau gerai nebežino, kam reikalingas į begalybę nusidriekiantis „mistinis Informacijos kūnas“, nes giluminis jo pateisinimas yra visuotinės apgaulės priemonių sukūrimas, maginė hipnozė ir propaganda.[1]
  20. Štai didžiausias paradoksas: nepaisant to, kad demokratija virsta reklamine šizofrenija, kvailių daugumos priespauda, kultūrine impotencija, anarchija, vagių ir demagogų prieglobsčiu, ją verkiant reikia išsaugoti, nes po globalinės demokratijos ateina ne teokratinis „aukso amžius“, o globalinė tironija, grindžiama visų vertybių sukeitimu, netikrais stebuklais ir „elektronine“ vergija.[1]
  21. Teko tūkstantį kartų girdėti, kaip iš pažiūros protingi žmonės rimtais idiotų veidais ir kone su atsiprašymu tarsi mantrą kartoja patikinimą, kad čia esą „kūrybos teologijai“ nusikalstantis amatas, o ten, pažiūrėkite – stebuklinė „kūryba“ ex nihilo, nors ir bjauri, normalų žmogų verčianti apsivemti, bet savo esme tolygi dieviškajai demiurgijai.[1]
  22. Todėl paradoksalu, kad menamo racionalizmo epocha iš tikrųjų mažiausiai vertina protą arba supranta jį kitaip negu derėtų. Protas sutapatinamas su formalistinėmis dokumentų tvarkymo procedūromis ir mokėjimu manipuliuoti informacija iracionaliems tikslams, tad protingi sprendimai nereikalingi ir neturi vertės.[1]

Sentencijos[keisti]

  1. Bolševizmo ir nebolševizmo priešstata – tai dar nėra dvasinio augimo ramstis, o tiktai dalis judėjiškos piramidės, jos maginių struktūros mandalos, iš kurios išplaukė krikščionybė, komunizmas, nacizmas, sionizmas, froidizmas, siurrealizmas ir daugybė kitokių –izmų.[3]
  2. Kaip mums kautis Kurukšetros lauke, kuriame visi esame mirę, tačiau vis vien gyvi, kaip gyvas mūsų Viešpats – vienintelis šių kautynių kovotojas ir dramaturgas?[3]
  3. Mūsų gyvenimo terpė – tai magijos žiedas, todėl svarbiausia – radimas tos ašies, aplinkui kurią galėtų suktis sąmoningumo vijos.[3]
  4. O kai išslysta iš akiračio pasaulis, kai lieka nesudrumstas būties šulinys, kuriame šviečia Viešpaties Veidas, ką tada imti Žemėje į rankas – plunksnakotį, arklą, lelijos žiedą ar automatą?[3]
  5. Viešpatie, būki pašlovintas kaip amžinas kraujažolių vainikas lūpomis vergo, savęs nepažinusio, bet ieškančio šviesos akinančios versmės lyg duonos trupinio kišenėje, lyg balto cukraus gabalėlio, tirpstančio stiklinėje arbatos.[4]

Šaltiniai[keisti]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 Algis Uždavinys. „Proto sutemos ir postmodernizmo kultas“. Naujoji Romuva, 2010, nr. 1-3.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Algis Uždavinys. „Postmodernizmas ir mūsų dvasinės perspektyvos“. Naujoji Romuva, 2009, nr. 3.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Algis Uždavinys. „Pirmasis Aitvaro laiškas Kazimierui Žilvinui Seibučiui, rašytas 1989 metais birželio 15 dieną“. Veidai-89. Vilnius: Vaga, 1990.
  4. Algis Uždavinys. „Išeinančių ir pasiliekančių pasaulis. Metafizinio romano fragmentai“. Miestelėnai. 1991.