Mirča Elijadė
Mircea Eliade (1907-1986) – rumunų religijotyrininkas, filosofas.
Amžinojo sugrįžimo mitas
[keisti]- Nekreipiant į laiką jokio dėmesio, jis neegzistuoja; negana to, tada kai jis pasidaro juntamas (kai žmogus nutolsta nuo archetipo ir pakliūva į trukmę), laiką galima anuliuoti.
- Kaip mistikas, kaip apskritai tikintis žmogus, pirmykštis žmogus gyvena nuolatinėje dabartyje.
- Viskas prasideda iš pradžių kiekvieną akimirką. Praeitis tėra ateities provaizdis. Joks įvykis nėra negrįžtamas ir jokia permaina nėra galutinė. <...>viskas tėra pirmapradžių archetipų kartojimas.
- Tik kartojimasis suteikia įvykiams realybę.
- Iš ciklo be pradžios ir pabaigos žmogus gali ištrūkti tiktai dvasinės laisvės aktu.
- Galutinė katastrofa padarys galą istorijai, tad šitaip žmogus vėl atgaus amžinybę ir palaimą.
- Pavieniui kiekvienas yra laisvas išsilenkti šio istorinio momento ir pasiguosti dėl pragaištingų padarinių arba filosofija, arba mistika.
- Priešingai, kuo jis [žmogus] dararosi šiuolaikiškesnis, t.y. kuo bejėgiškesnis istorijos baisumų akivaizdoje, tuo mažiau turi šansų pats kurti istoriją. Nes ta istorija arba vyksta pati savaime (kaip veiksmų, įvykdytų praeityje <..> atgasis), arba leidžiasi kuriama vis mažesnio skaičiaus žmonių, kurie <...> turi pakankamai priemonių priversti kiekvieną individą justi tos istorijos padarinius.
- Laisvė kurti istoriją, kuria didžiuojasi šiuolaikinis žmogus, kone visai žmonių giminei yra iliuzija.
- Tradicinio žmogaus akimis šiuolaikinis žmogus nėra nei laisvos būtybės, nei istorijos kūrėjo tipas.
- Gamta vėl atranda tik save pačią, o archajinis žmogus įgyja galimybę galutinai pranokti laiką ir gyventi amžinybėje.
- Iš esmės, archetipų ir kartotės ribą galima nebaudžiamai peržengti tik pasirinkus tokią laisvės filosofiją, kuri neatmeta Dievo.
Šventybė ir pasaulietiškumas
[keisti]- Tiems, kurie turi religinę patirtį, visa Gamta gali reikštis kaip kosminė šventybė. Kosmosas visa savo apimtimi gali tapti hierofanija.
- Šventybė – tai galybė ir pagaliau tai pati tikriausia realybė. Šventybė prisodrinta būties. Šventoji galybė kartu reiškia ir realybę, amžinybę ir veiksmingumą.
- Ženklas, turintis religinę reikšmę, įveda kažkokį absoliutų elementą ir padaro galą santykinumui ir sąmyšiui.
- Gyvenamoji vieta visada yra pašventinta vien dėl to, kad ji yra imago mundi, o pasaulis yra dievo kūrinys.
- Religingam žmogui gamta niekada nėra tiktai „gamtiška“: ji visada kupina religinės prasmės.
- Kosmosas kaip visuma yra kartu realus, gyvas ir šventas organizmas; jis kartu parodo būties ir šventenybės įvairovę.
- Paprasčiausio dangaus skliauto stebėjimo užtenka tam, kad žmogus patirtų religinį išgyvenimą.
- Moters šventumas priklauso nuo Žemės šventumo.
- Žmogaus gyvybė suvokiama ne kaip trumpas pasirodymas laike tarp dviejų nebūčių; prieš ją yra probūtė, o po jos – pobūtė.
- Nerasime tokio šiuolaikinio žmogaus, kuris būtų abejingas gamtos „kerams“: kažkokį neaiškų, sunkiai nusakomą jausmą, kuriame dar galima įžvelgti sunykusios religinės patirties atminimą.
- Didžioji dauguma „nereligingųjų“, tiesą sakant, nėra išsivadavę iš religinio elgesio, teologijos ir mitologijos. Žmogaus būties deskaralizacijos procesas ne vieną sykį privedė prie hibridinių lėkštos magijos ir beždžioniško religingumo atmainų.
- Kiekviena egzistencinė krizė iš naujo priverčia suabejoti tiek pasaulio realybe, tiek žmogaus buvimu pasaulyje: taigi egzistencinė krizė yra „religinio“ pobūdžio, nes archajinėse kultūros pakopose būtis susilieja su šventybe.