Kolina Makalou

Iš Wikiquote.
Jump to navigation Jump to search

Kolina Makalou (angl.Colleen McCullough, (1937-2015) – australų rašytoja, neurologė.

Sentencijos[keisti]

  1. Aš turiu savo galvos redaktorių, štai kodėl aš negaliu perskaityti Harry Potter, todėl, kad Joanne Rowling yra bjauri rašytoja.
  2. Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir Dievas šypso danguje. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias...Bent taip sako legenda. – „Erškėčių paukščiai“.
  3. Ji viską atiduotų, jei tik galėtų turėti Ralfo de Brikasaro vaiką. O tai neįmanoma, to niekada nebus. Ralfas tarnauja bažnyčiai, o bažnyčia reikalauja jo viso, net tos dalies, iš kuriuos jai nėra jokios naudos – jo vyriškumo. Šito motina bažnyčia reikalauja kaip aukos, kad parodytų savo galią, ir jis eina perniek, yra išbraukiamas iš gyvenimo, o po savęs nieko nepaliks. Tiktai ateis diena, kai bažnyčia turės atsiteisti už savo godumą. Ateis diena, kai nebebus Ralfų de Brikasarų, nes jie pagaliau įvertins savo vyriškumą, supras, kad bažnyčia reikalauja beprasmės aukos, visai niekam nenaudingos. – „Erškėčių paukščiai“.
  4. Kas ta meilė – moteriška fantazija ir daugiau nieko.
  5. Kiekvienas gieda savo giesmę tikėdamas, kad tai nuostabiausia, pasauliui dar negirdėta giesmė.
  6. Mes esam tokie, kokie esam, ir nieko čia nepadarysi. Kaip tas paukštelis iš senos keltų legendos, kuris su spyglio perverta širdimi išgieda savo kančią ir miršta. Jam taip reikia, kažkas jį verčia. Mes galim žinoti, ką padarysim negerai, dar nepradėję daryti, bet žinojimas nieko nepakeis, tiesa? Kiekvienas gieda savo giesmę, tikėdamas, kad tai nuostabiausia, pasauliui dar negirdėta giesmė. Mes patys pasidarom sau spyglius ir nė kiek nesusimąstom, kaip mums tai atsilieps. Belieka kentėti ir sakyti sau, kad kentėti yra dėl ko. – „Erškėčių paukščiai“.
  7. Mes patys pasidarom sau spyglius nė kiek nesusimąstę, kaip tai mums atsilieps. Belieka kentėti ir sakyti sau, kad kentėti yra dėl ko.
  8. Neabejotina, kad sunkiau skaityti ir sunkiau rašyti, bet aš vis dar susidoroju.
  9. Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek. – „Erškėčių paukščiai“.
  10. Viskas susiliejo į kūnų poeziją – rankos, delnai, oda, neišmatuojamas malonumas.

Nuorodos[keisti]

Wikipedia
Puslapis Vikipedijoje, laisvojoje enciklopedijoje –