Haruki Murakami
Haruki Murakami (jap.村上春樹, g. 1949) – japonų rašytojas ir vertėjas.
Sentencijos
[keisti]- Aš išvykau į JAV penkeriems metams, ir, staiga, ten begyvendamas, visiškai nelauktai pradejau rašyti apie Japoniją ir japonus. Kai kada apie praeitį, kai kada – apie tai, kas dedasi ten dabar. Lengviau rašyti apie savo šalį, kai esi toli nuo jos. Iš tolo galima pamatyti savo šalį tokią, kokia ji yra iš tiesų. Iki šiol aš nelabai norėjau rašyti apie Japoniją. Aš tiesiog norėjau rašyti apie save ir savo pasaulį...
- Gyvenimas – šokoladinių saldainių rinkinys. Būna tokios šokoladinių saldainių rinkinių dėžutės, vienus saldainius iš jų tu mėgsti, kitų – ne. Taigi suvalgai tuos, kuriuos mėgsti, ir galiausiai lieka tik tie, kurių tau nesinori. Kai tik mane ištinka kas nors skausminga, visada apie tai pagalvoju. Nagi, tereikia suvalgyti tuos neskaniuosius saldainius, ir vėl viskas bus gerai. Gyvenimas – šokoladinių saldainių rinkinys. – „Norvegų giria“.
- Jeigu skaitysi tik tas knygas, kurias skaito visi, tuomet ir galvoti galėsi tik tai, ką galvoja visi. – „Norvegų giria“.
- Juk neįmanoma, kad visi žmonės būtų lygūs. Nesu nieko panašaus girdėjęs. Šitoje ankštoje Japonijoje yra susigrūdę 110 milijonų žmonių. Pamėginkite padaryti juos visus lygius. Bus tikras pragaras.
- – Kaip manai, kas tau užvis geriausia iš to, kad esi turtingas? Ogi tai, kad gali lyg niekur nieko pareikšti neturįs pinigų. Tarkim siūlau kokiai nors mokyklos draugei kur nors nueiti, o ji atsako: „Atleisk, negaliu – neturiu pinigų“. O aš jeigu kviestų mane, šito pasakyti niekaip negalėčiau. Mat jeigu aš sakyčiau : „neturiu pinigų“ , tai reikštų, kad aš iš tikrųjų neturiu pinigų. Liūdna. Įsivaizduok, tarkim, jei graži mergina pasako: „Šiandien atrodau klaikiai ir niekur nenoriu eiti“ – skamba visai neblogai, bet jei tą patį pasakytų baidyklė, visi iš jos tik pasijuotų. – „Norvegų giria“.
- Mes taip kiekvienas sau toliau gyvuojame. Kad ir kokią gilią ir fatališką netektį išgyvenę, kad ir koks brangus dalykas būtų išplėštas mums iš rankų, nors ir virtę visai kitu žmogumi, išsaugojusiu tik išorinį apvalkalą, mes ir toliau galime šitaip nebyliai irtis per gyvenimą. Galim ištiesę rankas grybštelėti atseikėti laiko kiekį ir nustumti sau už nugaros. It kasdienį rutininį veiksmą - kartais labai vykusiai.
- Mirtis egzistuoja ne kaip gyvenimo priešingybė, bet kaip jo dalis. – „Norvegų giria“.
- O kas, po galais, yra teisinga? Nepasakytum? Atvirai sakant, man nelabai aišku, kas yra teisinga. Kas yra neteisinga - suprantu. Bet kas yra teisinga?
- Tarkime, pavyzdžiui, įdedi į mikrobangų krosnelę greitai paruošiamo ryžių pudingo tešlą, nuspaudi mygtuką, tada palauki, kol dzingtelės signalas, atidarai dureles ir išsiimi paruoštą ryžių pudingą. O dabar pagalvok: kas dedasi per laiką nuo mygtuko paspaudimo ir signalo? Juk tu niekaip negali žinoti, kas vyksta už sandariai uždarytų mikrobangų krosnelės durelių! Galbūt ryžių pudingo tešla ten, tamsoje, kol niekas nemato, trumpam virsta makaronų apkepu, o paskui skubiai atvirsta į ryžių pudingą? Juk mes tik taip manome: na, savaime suprantama, kad įdėję į mikrobangų krosnelę ryžių pudingo tešlą, paskui, kai suskamba signalas, išsiimame paruoštą ryžių pudingą. Tačiau man tai yra tik prielaida. Žinai, ko gero, pajusčiau net šiokį tokį palengvėjimą, jeigu bent retsykiais nutiktų priešingai: įdėčiau į mikrobangų krosnelę ryžių pudingo tešlą, o paskui, atidariusi dureles, rasčiau ten makaronų apkepą. Na, taip, žinoma, reikia manyti, būčiau priblokšta, bet tuo pačiu lyg ir lengviau atsikvėpčiau. Ar bent jau tikrai nenusivilčiau, mat makaronų apkepas tam tikra prasme man atrodytų kur kas tikroviškesnis.
