Dainius Razauskas

Iš Wikiquote.
Jump to navigation Jump to search

Dainius Razauskas (g. 1960) – lietuvių mitologas, religijotyrininkas.

Citatos[keisti]

  1. Iš tų, kurie teigia, kad kalba tėra priemonė susikalbėti, tik bendravimo priemonė, tuoj pat atimčiau prabangius kostiumus, nuvilkčiau stilingai prasegtus brangius baltinius su raudonais „šlipsais“ ir aprengčiau vatinukais, šimtasiūlėmis. Drabužiai juk tėra priemonė kūnui pridengti nuo šalčio![1]
  2. Kiekvienas kryžkelėje pastatytas stogastulpis ar saulutė, suolelis po medžiu prie tako, tiesiog dar neužterštas kraštovaizdis, pati erdvė, atsivėrusi nuo švento kalno, įkūnija šios Pasakų Lietuvos dalelę.[2]
  3. Todėl tuos valdžios pareigūnus – apgailėtinus žioplius arba itin gudrius niekšus, – kurie ėmėsi apipjaustyti Vilnių, Poezijos sostinę, apkirpti šį darsyk laisve patikėjusį ir suvedžiotą Vilką ir rausvą saloninį pudelį vertelgų pašaipai, – topolių lajose šnarėjusių, dainavusių dvasių vardu, šventos Poezijos galia – prakeikiu.[3]

Sentencijos[keisti]

  1. Be paliovos klausti iš visos širdies, kas gi tat dabar yra svarbiausias, pagrindinis darbas, – tai pati Pagrindinio Darbo šerdis. – „Pavasario daina“.
  2. Esi sau dievas, kuriam aukoji, nes tatai jis dygsta iš tavęs visą tavo gyvenimą lyg daigas iš dirvos, ją savin suimdamas. – „Pavasario daina“.
  3. Ir tėra vienas burtas tau išsigelbėti – beatodairiškas, akiplėšiškas „galima“. – „Pavasario daina“.
  4. Iš „čia ir dabar“ auga, sirpsta „ten ir tada“ vaisiai. Iš „ten ir tada“ krenta sėkla „čia ir dabar“. – „Pavasario daina“.
  5. Iš pastangų pasislėpti, prisidengti ir apsimesti pažinsi tikrai pliką. – „Pavasario daina“.
  6. Iš tikrųjų aukoti – tai viską mesti širdies ugnin, kad ji ryškiau sužibtų, išaugtų, drąsiai įsipliekstų, nebeužpučiama jokių skersvėjų, galiausiai tarsi sprogimas visa užlietų, visa persmelktų neužblėsinama šviesa.[4]
  7. Iš tikrųjų būti savimi reiškia gyventi su širdimi, pagal širdį – klausyti savo širdies ir paklusti savo širdžiai.[5]
  8. Išskirtinumas kaip pavyzdys neįmanomas, todėl valingai, tyčia siekti išskirtinumo savaime reiškia jo niekada nepasiekti. Iš tikrųjų išskirtinis, nepakartojamas tegali būti tada, kai liaujiesi mėgdžiojęs.[6]
  9. Išties neįkainojamas, kas nebeparsiduoda. – „Pavasario daina“.
  10. Jei tau suduos per vieną veidą, neskubėk veidmainiauti! – „Pavasario daina“.
  11. Kai tik liaujiesi buvęs savimi, nors tavo kūnas tebeveiktų, dvasioje esi miręs. Net jei tavo palaikai įsikūrė komforto ir pertekliaus zonoje. Tik būdamas savimi, kad ir skursdamas, esi iš tikrųjų gyvas ir turi ateitį.[7]
  12. Mes dirbam pagrindinį, svarbiausią darbą pasaulyje – auginame tiesias, nuoširdžias, gyvas mintis į dangų. – „Pavasario daina“.
  13. Ne ką kita veikiau, tik pats save gydžiau giedodamas. – „Pavasario daina“.
  14. Nėra vidurio jokioj šaly nė jokiam kitam laike, o tik „čia“ ir „dabar“. – „Pavasario daina“.
  15. Nušvitimas – ne dar viena, nauja, ypatinga mintis, o greičiau visų visokių bruzdančių, spirgančių, lalančių minčių atvanga. Tylos spraga traukinio bildesy. – „Pavasario daina“.
  16. O tu nebijok mirti, ir laimėsi gyvenimą.[8]
  17. Pažeminimas gali būti labai švelnus, o augti dažnai skauda. – „Pavasario daina“.
  18. Tik patį pamokslautoją pamokęs pamokslas vertas pasimokyti. – „Pavasario daina“.
  19. Tik pats save išklausinėjęs ir išklausęs vertas paklausti, tik pats sau paklusęs vertas klausyti. – „Pavasario daina“.
  20. Tikėk tuo, kas gydo, o ne aukas renka būsimų ligoninių rūmams. – „Pavasario daina“.
  21. Tikrovės samprata, mūsų mintys apie tikrovę nėra ir niekuomet nebus pati tikrovė.[9]
  22. Todėl sakau tau: nesigėdyk savo širdies, neišduok jos, neišjuok kartu su savo priešais, nenusigręžk skausme, nepalik vienos prieš teisiantį ir grūmojantį apsišaukėlį – viešąjį reikšmingumą. – „Pavasario daina“.
  23. Ugnis, degalus pasiekusi, pelenais nebesidangsto. Todėl sergėkis žinovo, kuris į kiekvieną klausimą atsakymą turi. – „Pavasario daina“.

Šaltiniai[keisti]