Blezas Paskalis
Išvaizda
Blezas Paskalis (pranc.Blaise Pascal, (1623-1662) – prancūzų matematikas, fizikas, išradėjas ir filosofas.
Sentencijos
[keisti]Apie meilę
[keisti]- Meilė ir neapykanta dažnai trukdo tinkamai spręsti.
- Meilė neturi amžiaus.
- Tylėjimas meilėje svarbiau už žodžius.
Apie protą
[keisti]- Atsitiktinius atradimus padaro tik išlavėję protai.
- Kodėl šlubas žmogus mūsų neerzina, o šlubuojančio proto erzina? Dėl to, kad šlubasis supranta, jog mes vaikščiojame kaip reikia, o šlubuojančio proto žmogus tvirtina, jog ne jis, o mes šlubuojame.
- Kuo daugiau žmonės turi proto, tuo daugiau mato originalių žmonių. O paprasti žmonės nemato tarp žmonių skirtumo.
- Kuo protingesnis žmogus, tuo daugiau jis randa originalių žmonių. Eiliniams visi vienodi.
- Kuo žmogus protingesnis ir geresnis, tuo daugiau gero jis pastebi žmonėse.
- Niekas taip nepriekaištauja protui, kaip jo nepasitikėjimas savimi.
- Paskutinis žingsnis, kurį gali žengti protas – pripažinti, kad ir už jo ribų dar plyti daugybė dalykų. Jei protas nepajėgia to suprasti, jis yra menkas.
- Proto paliepimai daug svaresni už bet kurio valdovo įsakymus: nepaklausęs valdovo, žmogus tampa nelaimėliu, o nepaklausęs proto – kvailiu.
- Širdis, ne protas jaučia Dievą. Štai kas yra tikėjimas: širdimi, o ne protu juntamas Dievas.
Apie tiesą
[keisti]- Didžiausia nelaimė žmogui – bijoti tiesos, kad ji jo nedemaskuotų.
- Galima, aišku, pasakyti ir netiesą laikant ją tiesa, bet vartojant melagio sąvoką turimas galvoj sąmoningas melas.
- Kas nemyli tiesos, tas nuo jos nusisuka tuo pretekstu, kad ji ginčijama.
- Tiesa yra tokia subtili, kad, vos tik kiek nuo jos nutolai, tuoj suklysti.
- Tiesos ieškoma ne linksminantis, o jaudinantis ir nerimaujant; bet vis tiek privalu tiesos ieškoti, nes, neradęs jos ir nepamilęs, tu žūsi.
- Tiriant tiesą galima siekti trejopo tikslo: rasti tiesą, kai jos ieškome; įrodyti ją, kai suradome; pagaliau atskirti nuo melo, kai ją nagrinėjame.
Apie žmogų
[keisti]- Apie dorovines žmogaus savybes dera spręsti ne iš atskirų jo pastangų, o iš kasdieninio gyvenimo.
- Yra tik dvi rūšys žmonių: vieni – teisieji, laikantys save nusidėjėliais, kiti – nusidėjėliai, laikantys save teisiais.
- Kas yra žmogus gamtoje? Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp visko ir nieko.
- Žmogaus prigimties esmė – judėjimas. Visiška ramybė reiškia mirtį.
- Žmogui niekas nėra taip nepakeliama kaip visiška ramybė: be aistrų, be reikalų, be pramogų, be veiklos.
- Žmogus kenčia baisiausiai, jei yra priverstas gyventi tik vienas ir galvoti tik apie save.
- Žmogus – ne angelas ir ne žvėris, ir nelaimė ta, kad, trokšdamas tapti angelu, jis tampa žvėrimi.
- Žmogus, priverstas gyventi tik vienas pats ir galvoti tik apie save, nepakeliamai kenčia.
- Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė. Norint ją sunaikinti, nereikia apsiginkluoti visai visatai: garų, vandens lašo pakanka jam užmušti. Bet net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko.
Kitos
[keisti]- Apskritai, mes labiau tikime savo pačių atrastais argumentais, negu tais, kuriuos gavome iš kitų.
- Atsiremti galima tik į tai, kas priešinasi.
- Be abejo, bloga turėti trūkumų, bet dar blogiau daug jų turėti ir nenorėti pripažinti, nes tai reiškia įgyti dar vieną trūkumą – saviapgaulę.
- Be tikėjimo žmogus negali pažinti nei tikrojo gėrio, nei teisingumo.
- Dėl didžiausio gėrio triumfo negalima daryti nė mažiausio blogio.
- Dievą ir žmogų jungia abipusė pareiga. Ji liepia ateiti.
- Egoizmas neapkęstinas, ir tie, kurie jo neslopina, o tik pridengia, visada verti neapykantos.
- Esame tokie neišmintingi, kad klaidžiojame po laikus, kurie mums visai nepriklauso, ir visiškai negalvojame apie tą vienintelį, kuris yra mūsų.
- Geriausia knyga ta, apie kurią skaitytojas mano, kad galėjo pats ją parašyti.
- Ir puikiausia kalba užtęsta pabosta.
- Iš pradžių viskas klostosi kuo geriausiai.
- Iškalba turi būti maloni ir turininga, bet to malonumo šaltinis savo ruožtu turi būti tiesa.
- Įprotis nuslopina prigimtį.
- Ypatingu žavesiu mus supa ne tik senovė, ne silpnesnis naujovių žavesys.
- Jeigu žmogus pradeda suabsoliutinti savo dorybes, jį apninka ydos.
- Kai susiduri su natūraliu stiliumi, apstulbsti ir žaviesi, nes tikiesi susidurti su autoriumi, o randi žmogų.
- Kiekvienas samprotavimas baigiasi nuolaida jausmui.
- Kiekvieną knygą reikia mokėti skaityti.
- Kitaip sudėlioti žodžiai turi kitokią prasmę, o kitaip sudėliotos prasmės – kitokį poveikį.
- Kur kas geriau šiek tiek žinoti apie viską, negu žinoti viską apie vieną dalyką.
- Labiausiai nepakeliama žmogui ramybė, netrikdoma nei aistrų, nei darbų, nei pramogų, nei užsiėmimų. Tada jis jaučiasi menkas, apleistas, netobulas, priklausomas, bejėgis, tuščias.
- Malonumo esmė ta,kad jo geidžiama.
- Manau, jog žmogaus pareiga yra dėl nieko nepulti į neviltį ir visame kame rasti gero.
- Mes dažnai guodžiamės smulkmenomis, nes jos mus įskaudina.
- Mintis kinta kintant žodžiams, kuriais ji reiškiama.
- Mirties reikia bijoti tada, kai nėra pavojų, o ne pavojuose.
- Mums patinka tik kova, o jokiu būdu ne pergalė.
- Nėra nieko gėdingesnio, kaip gyventi be naudos visuomenei ir sau pačiam ir piktnaudžiauti protu nieko neveikiant.
- Norite, kad apie jus gerai kalbėtų, tai nekalbėkite gerai apie save.
- Norite, kad žmonės patikėtų jūsų dorybėmis? Nesigirkite jomis.
- Pasaulį valdo jėga – ne pažiūros, nes pažiūras remia jėga.
- Praeitis ir dabartis – mūsų priemonės, tik ateitis – mūsų tikslas. Tad niekuomet negyvename, bet tikimės gyventi, ir visuomet turėdami galimybę būti laimingi, niekuomet ja nepasinaudojame.
- Puikybė ir tingumas – visų ydų šaltiniai.
- Religijos pagrindas – stebuklai.
- Sąžinė – geriausia iš mūsų turimų didaktikos knygų, į ją reikia dažniausiai žvilgčioti.
- Stebėdamas šį stebuklą (dangų), pažink pats save.
- Šaipytis iš filosofijos – tai filosofuoti.
- Teisingumas be jėgos silpnas, jėga be teisingumo – tironija. Vadinasi, reikia suderinti teisingumą su jėga – kad teisingumas būtų stiprus, o jėga būtų teisinga.
- Tie, kurie rašė apie šlovės tuštumą, vis dėlto nori išgarsėti tuo, kad taip gerai apie tai parašė.
- Tik darbo pabaigoje paprastai sužinome, nuo ko derėjo jį pradėti.
- Tikram iškalbingumui nereikia iškalbos mokslo, kaip tikram dorovingumui nereikia dorovės mokslo.
- Trys religijos požymiai: tvarumas, doras gyvenimas, stebuklai.
- Turime būti dėkingi tiems, kurie nurodo mūsų trūkumus.
- Vargas žmonėms, nesuvokiantiems savo gyvenimo prasmės.
- Vieni bijo netekti Dievo, kiti jį surasti.
- Vienintelis dalykas, kuris paguodžia mus mūsų varguose, – tai pramoga. Tačiau pramoga mums suteikia smagumo ir nejučiomis artina prie mirties.
- Visa mūsų didybė – mintis. Ne erdvė ir ne laikas, kurių negalime užpildyti, išaukština mus, o būtent mūsų mintis.
- Visas mūsų vertingumas – sugebėjimas mąstyti. Stenkimės mąstyti teisingai: tai moralės pagrindas.
- Visoms santuokoms lai galioja viena rekomendacija: kiekvienas žmogus turi tuoktis taip, kaip naudinga valstybei, o ne kaip maloniausia jam pačiam.
- Visos mūsų bėdos kyla iš mūsų nesugebėjimo ramiai pabūti vienumoje.
- Visos nelaimės kyla dėl nesugebėjimo tyliai sėdėti kambaryje vienam.
- Visos pramogos yra sugalvotos stengiantis nuslopinti mirties baimę.
- Žmogaus dorybingumas matuojamas ne ypatingais jo žygiais, o kasdienėmis pastangomis.
- Žmonės mokomi ko tik nori, tik ne padorumo, tuo tarpu jie labiausiai stengiasi pasipuikuoti padorumu, o ne mokytumu, taigi kaip tik tuo, ko niekada nebuvo mokomi.