Džeinė Ostin
Džeinė Ostin (angl.Jane Austen (1775-1817) – anglų rašytoja romanistė.
Sentencijos
[keisti]- Ar gali būti atsiliepimų, patikimesnių už protingo tarno atsiliepimą?
- Argi galima vedybiniuose reikaluose nubrėžti griežtą ribą tarp savanaudiškumo ir sveiko proto? – „Puikybė ir prietarai“.
- Argi nemandagumas aplinkiniams nėra meilės įrodymas? – „Puikybė ir prietarai“.
- Draugystė, žinoma, yra geriausias nuviltos meilės sopulių balzamas. – „Nortangerio abatija“.
- Jei reikėtų pasakyti, kur mūsų savybė nuostabiausia, paminėčiau atmintį. Atminties galia, susilpnėjimas, staigūs šuoliai suvokiami sunkiau nei kiti mūsų gabumai. Kartais atmintis greita, paslaugi ir paklusti, kartais paini ir silpna, kartais valdinga ir nesutramdoma! Žinoma, mes stebuklas visais atžvilgiais, bet gebėjimas prisiminti ir pamiršti sunkiausiai suprantamas. – „Mansfildo parkas“.
- – Jums labai smagu mane erzinti. Visai nesigailite mano nervų.
– Klystate brangioji. Jūsų nervų aš itin paisau. Jie – seni mano draugai. Juk jau bent dvidešimt metų girdžiu apie juos kalbant su pagarba. – „Puikybė ir prietarai“. - Kai žmogus nori kitą pririšti, privalo rodytis neišmanėliu. Tas, kas rodys išlavintą protą, nesugebės pataikauti kitų tuštybei, – taigi nuovokus žmogus visada stengsis to vengti. O ypač moteris, kuriai kliuvo nelaimė ką nors išmanyti, turėtų slėpti tai kaip įmanydama giliau. – „Nortangerio abatija“.
- – Kiek atsimenu, dar nesu atsivertęs knygos, kurioje nebūtų rašoma apie moterų nepastovumą. Ir iš dainų, ir iš patarlių – iš visko matyti, kad moterys nepatikimos. Dabar turbūt sakysite, kad visa tai parašė vyrai?
– Gal ir sakysiu. Taip, taip, prašau jūsų – nereikia jokių pavyzdžių iš knygų. Vyrai visada galėjo laisviau išreikšti savo nuomonę. Jie visada buvo labiau išsilavinę, ir plunksną nuo seno savo rankose laiko vyrai. Taigi neieškokime įrodymų knygose. – „Įtikinėjimas“. - Laikas nuolat parodo, ko verti žmonių planai ir sprendimai – jiems tai pamoka, o kaimynams pramoga. – „Mansfildo parkas“.
- Man niekada neateitų į galvą matuoti santuokos pasisekimo myliomis. – „Puikybė ir prietarai“.
- Palikime apžvalgininkams puldinėti šiuos vaizduotės potvynius, ir kiekvienam naujam romanui pasirodžius kartoti tas pačias nuvalkiotas frazes apie šlamštą, nuo kurio vaitoja spausdinimo presai. Nepalikime vieni kitų, nes mes esame nukentėjusieji. Nors mūsų kūriniai teikia daug didesnį malonumą, negu bet kurios kitos literatūrinės grupuotės pasaulyje, joks kitas kūrybos žanras nebuvo taip viešai pasmerktas. <...> esama beveik visuotinio noro pasmerkti romanisto gebėjimus ir sumenkinti jo darbą, paniekinti kūrinius, kuriuos apibūdintų vien talentas, šmaikštumas ir skonis. „Ne, aš neskaitau romanų. – Romaną aš atsiverčiu retai. – Nepanykite, kad dažnai skaitau romanus. – Kaip romanui tai labai gerai.“ – Tai nuolat girdimi posakiai. „Ir ką gi jūs skaitote, panele?“-„O tai tik romanas“ – atsako jaunoji dama, padėdama knygą su apsimestiniu abejingumu arba akimirką susidrovėjusi. „Tai tik Cecilija, Kamilė arba Belinda“ arba trumpai tariant, kūrinys, kuriame didžiausios proto galios, išsamiausias žmogaus prigimties pažinimas, smulkiausiai pavaizduota jos įvairovė, gyvai besiveržiantis sąmojis ir humoras pateikti pasauliui rinktine kalba. – „Nortangerio abatija“.
- Vedybų laimė yra grynas atsitiktinumas. – „Puikybė ir prietarai“.
- Vieniems patinka vienoks bruzdesys, kitiems – kitoks; čia jau nepasiginčysi kaip ir dėl daugelio kitų dalykų; triukšmas gali nė kiek nedirginti arba būti tiesiog nepakenčiamas, ir tai dažniausiai priklauso ne nuo jo garsumo, o nuo to, kas jį kelia. – „Įtikinėjimas“.
- Vyro niekuomet nežeis kito vyro žavėjimasis jo mylima moterimi, – tik moteris gali paversti tai kankyne. – „Nortangerio abatija“.
