Stefanas Cveigas

Iš Wikiquote.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Stefan Zweig (1881-1942) – austrų rašytojas, žurnalistas.

Stefanas Cveigas

Sentencijos[redaguoti]

Apie aistrą[redaguoti]

  1. Aistra dauggalė. Ji gali pažadinti neregėtą antžmogišką energiją. Ji gali išspausti titaniškas jėgas net iš santūriausios sielos.
  2. Esant jausmų antplūdžiui... bet kurią akimirką ji gali sužinoti apie gyvenimą viską, kad po to, atsiribojus nuo aistros, vėl panerti į begalinių metų tuštybę.
  3. Tik aistros, sunaikinusios joje visa žmogiška, dėka, jos vardas dar ir šiandien gyvas eilėse bei ginčuose.

Apie gyvenimą[redaguoti]

  1. Gyvenimas nieko neduoda nemokamai, ir viskam, ką atneša likimas, slapta yra nustatyta kaina.
  2. Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę.
  3. Tik tas nugali gyvenimą, kas prasismelkia į jo gelmes.

Apie likimą[redaguoti]

  1. Ką jau sykį skaudžiai sužeidė likimas, tas amžinai lieka opus.
  2. Likimas linkęs suteikti tragiškumo kaip tik didžių žmonių gyvenimui.
  3. Sprendžiančios galios – likimas ir mirtis – retai ateina be perspėjimo.

Apie menininką[redaguoti]

  1. Nė vienas menininkas nėra nepertraukiamai visų 24 savo dienos valandų metu menininkas; visų svarbiausia, visa besitęsiančia, kas jam pavyksta, atsitinka tik retomis inspiracijos akimirkomis. – Sternstunden der Menschheit.
  2. Tik nesėkmėje menininkas suvokia savo tikrąjį pažiūrį į kūrybą, tik po pralaimėjimo karvedys pamato savo klaidas.
  3. Tik patyręs nesėkmę menininkas suvokia savo tikrąjį santykį su kūriniu, tik patyręs pralaimėjimą karvedys pamato savąsias klaidas, tik nemalonėn patekęs politikas iš tikrųjų geba aprėpti politinę situaciją. – Žozefas Fušė. Politikos veikėjo portretas.

Apie žygdarbį[redaguoti]

  1. Kiekvienas didis vienos tautos žygdarbis atliekamas visoms tautoms.
  2. Tas, kuris tikisi iš istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti: dažnai ji suteikia paprastam vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą.
  3. Tik įveiktų kliūčių suma yra tikras žygdarbio ir žmogaus, jį atlikusio, matas.
  4. Žmogus, kuris pasakoja apie žygdarbį ir jį aiškina, gali tapti palikuonims reikšmingesnis negu tas, kuris jį atliko.

Apie žmogų[redaguoti]

  1. Daugiausia žmogus pasiekia parodydamas gerą pavyzdį.
  2. Dideli ir geri darbai telkia žmones.
  3. Žmogaus charakterį geriausiai parodo jo elgesys lemiamą minutę.
  4. Žmogum, kuris nuvarytas taip, kad net nebijo būti juokingas, tegalima tiek pasikliauti, kiek ir nusikaltėliu.

Kitos[redaguoti]

  1. Abejonė – pikčiausias žmonijos žinių priešas.
  2. Atjauta – gerai. Tačiau yra dvejopo pobūdžio atjauta. Viena – mažadvasė ir sentimentali. Kita – tikra, kuri reikalauja veiksmų.
  3. Baimė ir siaubas – blogi padėjėjai.
  4. Burtą visada ištraukia tas, kuris to nesitiki.
  5. Didelė ir aistringa moters meilė pasižymi pirmiausia sugebėjimu be galo aukotis.
  6. Gera tik visiška tiesa. Pusė tiesos nieko neverta.
  7. Ir man rodos, jei tu pašauktum mane iš mirties patalo, aš rasčiau jėgų pakilti ir nueiti su tavim...
  8. Istorinis veiksmas būna baigtas ne tada, kai būna atliktas, o tik tada, kai tampa palikuonių nuosavybe.
  9. Išsiskyrimas – tai visada tik vakaro žara, paskutinis šviesos blyksnis prieš temstant.
  10. Jauniems ramybė – tai pats neramumas.
  11. Kai yra knyga, žmogus jau ne vienas tarp keturių savo akiračio sienų, jis dalyvauja visuose praeities ir dabarties įvykiuose, persiima visos žmonijos mintimis ir jausmais.
  12. Kai tarp šuns ir katės staiga atsiranda draugystė, tai reiškia ne ką kita, kaip sąjungą prieš virėją.
  13. Karjerai negali nutikti nieko geresnio už jos laikiną pertrūkį.
  14. Kiekviena legenda pavojinga tuo, jog tikrąjį tragizmą nutyli, kad sugraudintų.
  15. Knyga yra visokių žinių alfa ir omega, visų mokslų pradžių pradžia.
  16. Nesiliaujantys turtai išpaikina, nesiliaujantys aplodismentai atbukina žmogų.
  17. Net neapykanta ne taip pavojinga valdovui kaip visuotinė panieka.
  18. Nevilties drąsa paverčia valią į plieną.
  19. Nė vienas gydytojas nežino geresnio už viltį vaisto pavargusiam kūnui ir sielai.
  20. Nėra baisesnės žalos kaip ta, kai atsitiktiniai dalykai kaunasi su atsitiktiniais, sukelta vienodų siekių ir vienodos jėgos.
  21. Nėra labiau bevitiškesnio užsiėmimo kaip piešti tuštumą; nėra nieko sunkesnio kaip tapyti vienpusiškumą.
  22. Nėra tautai nieko nepakenčiamesnio kaip duoklė, paskirta svetimšalių valdžios.
  23. Niekas taip labai nenusilpnina menininko, karvedžio, valdžios vyro kaip nepaliaujama sėkmė, kada ir kaip tik jis užsinori. – Žozefas Fušė. Politikos veikėjo portretas.
  24. Nori taikos – ruoškis jai, ruoškis, negailėdamas savo jėgų, kiekvieną tavo gyvenimo dieną, kiekvieną tavo dienų valandą.
  25. Pasenti, vadinasi, liautis bijojus praeities.
  26. Pati iškiliausia, pati tyriausia idėja tampa žema ir niekinga, kai tik ji suteikia valdžią jos vardu pilkai asmenybei daryti nežmogiškus dalykus.
  27. Pats didžiausias blogis šiame pasaulyje atsiranda ne dėl piktumo ir žiaurumo, bet mažne visada dėl silpnumo.
  28. Pirmu tikros politinės išminties ženklu visada lieka gebėjimas iš anksto atsisakyti to, kas nepasiekiama.
  29. Politikoje neskubrus atkaklumas visada įveikia nežabotą jėgą, kruopščiai parengtas planas – improvizuotą entuziazmą, realizmas – romantizmą.
  30. Susenti – reiškia, atskratyti praeities baimės.
  31. Tam, kuris pasaulį visą laiką regi tiktai iš viršaus (imperatoriaus padebesių), iš valdžios dramblio kaulo bokšto aukštybių, pažįstamos tik nuolankiųjų šypsenos ir jų pavojingas paslaugumas.
  32. Tas, kam brangi tiesa, nesirems priverstiniais parodymasi kaip užtarnautu pasitikėjimu.
  33. Tas, kuris laiko saiką rankoje, pamiršta tikrąjį jo svorį. – Žozefas Fušė. Politikos veikėjo portretas.
  34. Tik kai žmoguje sukyla jo dvasinės galios, jis iš tikrųjų gyvas sau ir kitiems, kai tik jo siela sugniuždyta bei rauda, ji tampa regimu atvaizdu.
  35. Tik nelaimė leidžia pažvelgti giliai ir plačiai į pasaulio tikrovę. – Žozefas Fušė. Politikos veikėjo portretas.
  36. Tik pertrūkis tuščiąja eiga besisukančiam ritmui suteikia naujos įtampos ir kūrybinio stangrumo. – Žozefas Fušė. Politikos veikėjo portretas.
  37. Tik tas praturtina žmoniją, kuris padeda jam pažinti save, kas pagilina jo kūrybinę sąmonę.
  38. Tokia jau žmogaus prigimtis, kad, atsidūręs tarp dviejų stovyklų, dviejų idėjų, besiginčijančių, būti ar nebūti, jis negali atsisipirti traukai prisišlieti prie vienos ar kitos pusės, pripažinti vieną teisinga, o kitą – neteisinga, apkaltinti vieną ir išgirti kitą.
  39. Vienas turi inicijuoti taiką lygiai taip pat kaip ir karą.
  40. Visa suvelta iš savo prigimties veržiasi į aiškumą, o visa tamsu – į šviesą.
  41. Visada, prieš atsirandant galimybei pastatyti ką nors nauja, turi susilpnėti to, kas jau egzistuoja, autoritetas.

Nuorodos[redaguoti]

Wikipedia
Puslapis Vikipedijoje, laisvojoje enciklopedijoje