Atgaila: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
2 eilutė: | 2 eilutė: | ||
# [[Atsargumas]] paprastas, o [[atgaila]] labai sudėtinga. – [[Johanas Volfgangas Gėtė|J. V. Gėtė]]. |
# [[Atsargumas]] paprastas, o [[atgaila]] labai sudėtinga. – [[Johanas Volfgangas Gėtė|J. V. Gėtė]]. |
||
# Jeigu reikėtų parašyti reikšmingą [[žmonija|žmonijos]] [[mintis|minties]] [[istorija|istoriją]], tai ji turėtų būti atsikartojančių [[atgaila|atgailų]] ir bejėgiškų [[pastanga|pastangų]] istorija. – [[Alberas Kamiu|A. Kamiu]]. |
# Jeigu reikėtų parašyti reikšmingą [[žmonija|žmonijos]] [[mintis|minties]] [[istorija|istoriją]], tai ji turėtų būti atsikartojančių [[atgaila|atgailų]] ir bejėgiškų [[pastanga|pastangų]] istorija. – [[Alberas Kamiu|A. Kamiu]]. |
||
# Karščiausiai [[atgaila|atgailauja]] mažiausiai nusidėję. – [[Marija fon Ebner-Ešenbach|M. fon Ebner- Ešenbach]]. |
|||
# Mūsų [[atgaila]] – tai ne tiek apgailestavimas dėl padaryto [[blogis|blogio]], kiek [[baimė]] sulaukti atpildo blogiu. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
# Mūsų [[atgaila]] – tai ne tiek apgailestavimas dėl padaryto [[blogis|blogio]], kiek [[baimė]] sulaukti atpildo blogiu. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
||
# Tas, kuris nemoka [[atgaila|atgailauti]], yra nebepataisomas. – [[Aristotelis]]. |
# Tas, kuris nemoka [[atgaila|atgailauti]], yra nebepataisomas. – [[Aristotelis]]. |
17:34, 20 spalio 2013 versija
Sentencijos
- Atsargumas paprastas, o atgaila labai sudėtinga. – J. V. Gėtė.
- Jeigu reikėtų parašyti reikšmingą žmonijos minties istoriją, tai ji turėtų būti atsikartojančių atgailų ir bejėgiškų pastangų istorija. – A. Kamiu.
- Karščiausiai atgailauja mažiausiai nusidėję. – M. fon Ebner- Ešenbach.
- Mūsų atgaila – tai ne tiek apgailestavimas dėl padaryto blogio, kiek baimė sulaukti atpildo blogiu. – F. de Larošfuko.
- Tas, kuris nemoka atgailauti, yra nebepataisomas. – Aristotelis.
- Tikros atgailos ženklas yra noras savo nuodėmes matyti taip, kaip Dievas jas mato. – Charles Simeon.