Jonas Vaiškūnas

Jonas Vaiškūnas – etnokosmologas, kraštotyrninkas.

Citatos

1. Lietuvį norėčiau išvysti: einantį sengiria – ne sueiliuotomis, standartizuotų sodinukų prospektais; valgantį skalsų močiutės skilandį – ne ryškiaspalviais dažikliais nudažytą ir emulsijomis apmarintą surogatą; kalbantį ir dainuojantį lietuviškai – ne esperantiškai, ne kiniškai ar angliškai; atrodantį ir besijaučiantį savimi – ne Amerikos kaubojumi, ne Briuselio "biurgeriu" ar beveidžiu pasaulio žmogumi. Norėčiau matyti savo anūkus, tvirtai stovinčius tėvų žemėje, atvirai ir tiesiai žvelgiančius vienas kitam į akis, randančius laiko susimąstyti, atsigręžti į praeitį, padėti gėlių ant tėvų ir senelių kapų ir ant tautos didžiavyrių aukuro. Džiaugčiausi matydamas ramius, susikaupusius, mąstančius ir kuriančius žmones – ne gamintojų, pardavėjų ir politikų prisuktus žaisliukus, besiblaškančius reklaminio gyvenimo labirintuose. Norėčiau matyti ramius ir dvasingus žmones, sugebančius susikaupti ir įsijausti. [1]
2. Nacionalinė kultūra baigiasi ten, kur prasideda kapitalas.[2]
3. Neretai tenka išgirsti sakant: nepatinka, kas rašoma – neskaityk, nepriimtina, kas rodoma – išjunk... Taip klaidingai suprantama arba sąmoningai iškreipiama Laisvės samprata. Žinoma, kad virtualų gašlumą, siaubą ar prievartą visuomet galiu išjungti, tačiau išėjęs į gatvę galiu būti "išjungtas" pats – to, kuris neišjungė...[3]
4. Būti savimi, pasitikėti savimi, kūrybiškai, savarankiškai ir nepakartojamai reikštis ir veikti tegalime remdamiesi savo tautine kultūra. Tautinė tapatybė žmogų pastato į centrą, suteikia ašį, leidžiančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų, svetimų centrų kultūros atspaudas mūsų sąmonėje. Tik perimdami, puoselėdami ir perduodami į ateitį iš protėvių paveldėtas tautines vertybes galėsime jaustis savitais, stipriais, nepalenkiamais audringų negandų vėjų, nepriverčiamais išsižadėti savos žemės, kalbos, pagarbos protėviams, duonai, akmeniui, medžiui… Tada vėl galėsime apsibrėžti ratą ir tarti: pasaulio centras – yra čia kur mes stovime, Dievo išrinktoji tauta – esame mes patys, Šventoji Žemė – po mūsų kojomis. Ir likimo išblaškyti turėsime kur grįžti. [4]
5. Kario dvasią palaiko tautos istorija. Istoriją rašo nugalėtojai. Taip jie įduoda mums galių gijas ir ugdo naujus nugalėtojus. Mūsų kariai ne kartą įrodė, kad moka gintis ir pulti, moka nugalėti, bet mūsų lietuviškoji kario dvasia kažkur išsisklaidė. Rašome, kalbame ir elgiamės taip, tartum jau iš anksto būtume pralaimėję. Gal taip yra todėl, kad mūsų istoriją ilgą laiką už mus rašė kiti? Sau ir savo vaikams pasakokime savąją istorijos versiją. Taip pabudinsime savyje snūduriuojantį kario dvasios šešėlį ir atgausime savigarbą. Tada sugrįš gebėjimas kalbėti ir elgtis taip kaip naudinga mums, o ne kokiam vyresniam ir galingesniam mūsų kaimynui ar ponui. [5]
6. Kultūra yra nuolatinis nenatūralios būsenos palaikymas.