Mirča Elijadė

Mircea Eliade (1907-1986) – rumunų religijotyrininkas, filosofas.

Amžinojo sugrįžimo mitas

Nekreipiant į laiką jokio dėmesio, jis neegzistuoja; negana to, tada kai jis pasidaro juntamas (kai žmogus nutolsta nuo archetipo ir pakliūva į trukmę), laiką galima anuliuoti.
Kaip mistikas, kaip apskritai tikintis žmogus, pirmykštis žmogus gyvena nuolatinėje dabartyje.
Viskas prasideda iš pradžių kiekvieną akimirką. Praeitis tėra ateities provaizdis. Joks įvykis nėra negrįžtamas ir jokia permaina nėra galutinė. <...>viskas tėra pirmapradžių archetipų kartojimas.
Tik kartojimasis suteikia įvykiams realybę.
Iš ciklo be pradžios ir pabaigos žmogus gali ištrūkti tiktai dvasinės laisvės aktu.
Galutinė katastrofa padarys galą istorijai, tad šitaip žmogus vėl atgaus amžinybę ir palaimą.
Pavieniui kiekvienas yra laisvas išsilenkti šio istorinio momento ir pasiguosti dėl pragaištingų padarinių arba filosofija, arba mistika.
Priešingai, kuo jis [žmogus] dararosi šiuolaikiškesnis, t.y. kuo bejėgiškesnis istorijos baisumų akivaizdoje, tuo mažiau turi šansų pats kurti istoriją. Nes ta istorija arba vyksta pati savaime (kaip veiksmų, įvykdytų praeityje <..> atgasis), arba leidžiasi kuriama vis mažesnio skaičiaus žmonių, kurie <...> turi pakankamai priemonių priversti kiekvieną individą justi tos istorijos padarinius.
Laisvė kurti istoriją, kuria didžiuojasi šiuolaikinis žmogus, kone visai žmonių giminei yra iliuzija.
Tradicinio žmogaus akimis šiuolaikinis žmogus nėra nei laisvos būtybės, nei istorijos kūrėjo tipas.
Gamta vėl atranda tik save pačią, o archajinis žmogus įgyja galimybę galutinai pranokti laiką ir gyventi amžinybėje.
Iš esmės, archetipų ir kartotės ribą galima nebaudžiamai peržengti tik pasirinkus tokią laisvės filosofiją, kuri neatmeta Dievo.

Šventybė ir pasaulietiškumas

Tiems, kurie turi religinę patirtį, visa Gamta gali reikštis kaip kosminė šventybė. Kosmosas visa savo apimtimi gali tapti hierofanija.
Šventybė – tai galybė ir pagaliau tai pati tikriausia realybė. Šventybė prisodrinta būties. Šventoji galybė kartu reiškia ir realybę, amžinybę ir veiksmingumą.
Ženklas, turintis religinę reikšmę, įveda kažkokį absoliutų elementą ir padaro galą santykinumui ir sąmyšiui.
Gyvenamoji vieta visada yra pašventinta vien dėl to, kad ji yra imago mundi, o pasaulis yra dievo kūrinys.
Religingam žmogui gamta niekada nėra tiktai „gamtiška“: ji visada kupina religinės prasmės.
Kosmosas kaip visuma yra kartu realus, gyvas ir šventas organizmas; jis kartu parodo būties ir šventenybės įvairovę.
Paprasčiausio dangaus skliauto stebėjimo užtenka tam, kad žmogus patirtų religinį išgyvenimą.
Moters šventumas priklauso nuo Žemės šventumo.
Žmogaus gyvybė suvokiama ne kaip trumpas pasirodymas laike tarp dviejų nebūčių; prieš ją yra probūtė, o po jos – pobūtė.
Nerasime tokio šiuolaikinio žmogaus, kuris būtų abejingas gamtos „kerams“: kažkokį neaiškų, sunkiai nusakomą jausmą, kuriame dar galima įžvelgti sunykusios religinės patirties atminimą.
Didžioji dauguma „nereligingųjų“, tiesą sakant, nėra išsivadavę iš religinio elgesio, teologijos ir mitologijos. Žmogaus būties deskaralizacijos procesas ne vieną sykį privedė prie hibridinių lėkštos magijos ir beždžioniško religingumo atmainų.
Kiekviena egzistencinė krizė iš naujo priverčia suabejoti tiek pasaulio realybe, tiek žmogaus buvimu pasaulyje: taigi egzistencinė krizė yra „religinio“ pobūdžio, nes archajinėse kultūros pakopose būtis susilieja su šventybe.