Erichas Marija Remarkas

Erichas Marija Remarkas (vok. Erich Maria Remarque, (1898-1970) – vokiečių rašytojas.

Erichas Marija Remarkas (1929)

Sentencijos

Apie abejonę

1. Abejonė – atvirkščioji tikėjimo pusė.
2. Abejonė ir tolerancija būdinga tik kultūringam žmogui.
3. Tolerancija yra abejonės dukra.

Apie gyvenimą

1. Ar tau kartais nekyla mintis, kad viską, ką pasiimi išeidamas į gyvenimą pasiimi tam, kad iššvaistytum?
2. Gyvenimas yra kai kas daugiau negu sentimentalūs palyginimai. – „Triumfo arka“.
3. Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje. – „Triumfo arka“.
4. Gyvenimas pernelyg didelis, kad galėtų praeiti anksčiau nei mes liaunamės kvėpavę.
5. Gyvenimas – tai kažkas per daug didinga, kad būtų galima žaisti.
6. Juo mažiau žmogus žinai, juo paprasčiau gyveni.
7. Kad visas gyvenimas būtų toks, tartum bičių avilys, pilnas lengviausio pasaulyje spindulių medaus – šviesos be šešėlių, laimės be apgailestavimo, degimo be pelenų.
8. Kai nereiški gyvenimui jokių pretenzijų, tai viskas, ką tik gauni, yra dovana.
9. Melancholikas pasidarai, kai imi galvoti apie gyvenimą; cinikas – kai pamatai, ką iš jo padaro dauguma žmonių.
10. Naktį esi toks, koks iš tikrųjų turėtum būti, o ne toks, kokį padarė gyvenimas.
11. Ne visuomet darai kas reikia. Net jei ir žinai tai. Tame kartais glūdi gyvenimo žavesys.
12. Nemoku padoriai groti nei pianinu, nei gyvenimo klavišais. Niekada to nemokėjau, visuomet per daug skubėjau, visuomet per daug nekantravau, visuomet kas nors sukliudydavo, visuomet melodija nutrūkdavo. Bet kas iš tikrųjų moka groti?
13. Sako, sunkiausia nugyventi pirmus 70 metų. O toliau viskas bus gerai.
14. Tai, ko negali gauti, visada atrodo geresnis dalykas už tą, ką turi. Tai sudaro ir žmogaus gyvenimo romantiką, ir jo idiotizmą.
15. Tiktai kvailas laimi gyvenime, protingas mato per daug kliūčių ir netenka pasitikėjimo, dar nieko nepradėjęs.
16. Vertingiausia gyvenime – tai galimybė pasirinkti mirtį, bent jau tam, kad nebūtum pritvotas, kaip kokia žiurkė ar nebūtum prismaugtas, kai dar neesi tam pasirengęs.
17. Žmogaus gyvenimas per ilgas meilei. Tiesiog per ilgas.

Apie karą

1. Blogiau už karą nieko nėra.
2. Gal todėl vis kyla ir kyla karai, kad žmogus niekada negali iki galo pajausti, kaip kenčia kitas.
3. Geriausia slėptuvė kare yra ką tik išrausta granatos duobė.
4. Kare visai nebūtų jau taip bloga, jeigu žmogus galėtum kiek ilgiau pamiegoti.
5. Kodėl mes taikos metu pribaigiame nesveiką šunį ir nepasigailime dejuojančio žmogaus? O per niekam nereikalingus karus žudome milijonus.
6. Tiesą sakant, protingiausi buvo neturtingi ir paprasti žmonės, — jie išsyk pažiūrėjo į karą kaip į nelaimę, tuo tarpu tie, kurie geriau gyveno, visai neteko galvų iš džiaugsmo, nors kaip tik jie turėjo greičiau numatyti, kas iš viso to išeis.
7. Tik ligoninėje galima pamatyti, kas yra karas.

Apie laiką

1. Baisiausias dalykas yra laikas. Laikas. Akimirka, kurią mes gyvename ir kurios vis dėlto niekad neturime.
2. Laikas – tai lėta mirtis.
3. Niekad nieko negalima sulaikyti, niekad! Niekad negalima nutraukti žvangančios laiko grandinės, niekad nerimas nepavirs ramybe, ieškojimas – tyla, kritimas – sustojimu.

Apie laimę

1. Apie laimę galima kalbėti penkias minutes, ne ilgiau. Čia nieko nepasakysi, išskyrus tai, kad esi laimingas. O apie nelaimę žmonės pasakoja ištisomis naktimis.
2. Gražiausias pasaulio miestas yra tas, kuriame žmogus laimingas.
3. Laimę būti kartu iš tiesų patiria tik tas, kas ilgai buvo vienas.
4. Laimė – sąlyginis dalykas. Kas šitai suvokė, retai kada jaučiasi nelaimingas. – „Naktis Lisabonoje“.
5. Laimė – visų labiausiai nežinomas ir brangiausias turtas pasaulyje.
6. Tik tas, kas nelaimingas, žino, kas yra laimė.

Apie likimą

1. Kol nepasiduodi, esi stipresnis už likimą.
2. Kol savęs neišduodi, esi daugiau negu likimas.
3. Šiais laikais atsisakyti uždarbio reiškia provokuoti likimą, o to niekas negali sau leisti.

Apie meilę

1. Aš myliu ją taip, kaip galima mylėti džiungles, o jos atsakas – kaip daržovių lysvės. Ką daryti?
   – Kentėti ir būti laimingam.
2. Bet juk be meilės žmogus – tai tik atostogaujantis lavonas.
3. Gera atmintis yra draugystės pagrindas ir meilės pražūtis.
4. Kas myli ir netiki stebuklais – žuvęs.
5. Kiekviena meilė nori būti amžina ir tai yra jos amžina kančia.
6. Man atrodė, kad moteris neturi vyrui sakyti, kad jį myli. Tegu tai sako jos spindinčios, mylinčios akys. Jos iškalbingesnės už bet kokius žodžius.
7. Maniau, kad meilė – toks stebuklas, kad dviem žmonėms kartu geriau nei po vieną. Kaip lėktuvo sparnams.
8. Meilė daro vyrą aklą, tačiau pagerina moters regėjimą.
9. Meilė ir mėšlo krūvą nudažo vaivorykštės spalvomis. Tai stebuklas, ir didžiausia patyčia.
10. Meilė! Kiek telpa šitame žodyje! Čia ir švelniausias odos glotnumas, slaptingiausias sielos virpesys, elementariausias troškimas turėti šeimą ir sukrėtimas, patiriamas išgirdus apie mirtį, nesąmoningas gemalas ir Jokūbo grumtynės su angelu. – „Triumfo arka“.
11. Meilė ne tvenkinys, kur visada atsispindėtum. Ji turi lygumų ir upokšnių. Ir šlamšto, ir paskendusių miestų, ir aštuonkojų, ir audrų, ir dėžių, pilnų aukso ir perlų. Bet perlai pačioj gelmėj. – „Triumfo arka“.
12. Meilė nepakenčia pasiaiškinimų. Jai reikia poelgių.
13. Meilė nėra liūdna. Ji tik liūdina, nes yra neišsipildanti ir nesulaikoma.
14. Meilė – tai deglas, krintantis į bedugnę ir tik tada parodantis, kokia ji gili.
15. Meilė – tai noras perduoti tai, ko negali išlaikyti.
16. Meilėje mes apskritai per daug klausinėjame, o jei dar imame reikalauti išsamių atsakymų – ji greit išgaruoja.
17. Meilėje nėra ko atleisti.
18. Meilės niekada nebūna pakankamai.
19. Neterškite meilės draugyste. Pabaiga yra pabaiga.
20. Tokia mat 20 tūkstančių metų trukusi biologinė žmogaus evoliucija. Meilė daro moterį išmintingesnę, o vyrą sukvailina. – „Triumfo arka“.
21. Žmogus be meilės – tai egoizmas poromis.

Apie mirtį

1. Daug ką galima palikti, ir kiekvienąsyk turi viską pamiršti, kai žengi pasitikti mirties, prieš ją visuomet stoji nuogas, o kai sugrįžti, visa, ką buvai palikęs, turi įgyti iš naujo.
2. Galimas daiktas, kad mirtį mes vadiname visai ne tuo vardu. Juk visada matome ją tiktai iš vienos pusės. Galbūt mirtis yra tobula meilė tarp dievo ir mūsų.
3. Jie vis dar rašė ir kalbėjo, o mes jau matėme ligonines ir mirštančiuosius; jie vis dar kalė, kad tarnauti valstybei yra kilniausia pareiga, o mes jau žinojome, kad mirties baimė yra stipresnė. Nuo to mes netapome nei maištininkais, nei dezertyrais, nei bailiais, – jie taip lengvai svaidydavosi visais šiais žodžiais, – mes mylėjome savo tėvynę ne mažiau kaip jie ir drąsiai ėjome į kiekvieną ataką; bet dabar jau šį tą supratome, tartum mums iš karto būtų atsivėrusios akys. Ir matėme, kad iš jų pasaulio nieko nebeliko. Staiga pasijutome baisiausiai vieniši ir išeitį iš tos vienatvės turėjome susirasti patys.
4. Kvailam gimti ne sarmata. Tik mirti kvailam gėda.
5. Miręs pasidarai labai reikšmingas, o gyvas Tu niekam nerūpi.
6. Mirti paprasčiau negu gyventi.
7. Negirdimais žingsniais mirtis vėl įsėlino į kambarį, kur ką tik buvo padvelkę nemirtingumu – įsėlino negirdimai ir tylomis, kaip kūrinijos priekaištas viską valgančiam žudikui žmogui, kuris, postringaudamas apie taiką ir meilę, pjauna gerkles ėriukams ir dusina žuvis, kad sukauptų jėgų toliau postringauti apie taiką ir meilę.
8. Reikia gerbti mirtį.

Apie moteris

1. Aš stovėjau šalia jos, klausiausi jos ir galvojau, kaip baisu mylėti moterį ir būti neturtingam.
2. Eiles rašančios moterys – tas pat, kas skaičiuojantys arkliai.
3. Moteris, kurios geidžia kitas, tegu ir meilės išsiilgęs karstadirbys, iškart pasidaro brangesnė negu anksčiau. Nieko nepadarysi – žmogus daug daugiau dėmesio skiria santykinėms vertybėms negu absoliučioms.
4. Moteris reikia dievinti arba pamesti. Kitaip būti negali. – „Triumfo arka“.

Apie pasaulį

1. Niekas yra veidrodis, kuriame gali pamatyti pasaulį.
2. Pasaulis yra beprotis – tu gali pavirsti į arkangelą, kvailį ar nusikaltėlį – niekas nepamatys! Bet jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas. – „Triumfo arka“.
3. Šiandien pasaulis pilnas nuotykių prieš žmogaus valią.

Apie pinigus

1. – Ar jau pastebėjai, kad gyvename pinigų klastotojų epochoje?
   – Ne. Maniau gyvename konservų epochoje.
   – Konservų? Kodėl?
   – Mums nebereikia galvoti. Viskas iš anksto apgalvota, sukramtyta, išgyventa. Konservai. Tik atidarinėk. Triskart per dieną patiekti į namus. Pačiam nieko nebereikia lepinti, auginti, virti ant klausimų, abejonių ir liūdesio ugnies. Mes gyvename nelengvai. Tik pigiai.
   – Mes gyvename kaip pinigų klastotojai. Jie stato ginklų fabrikus, nes nori taikos; kuria koncentracijos stovyklas, nes myli teisybę; teisėtumu pridengtas bet koks partijos įtūžis; politiniai gangsteriai – išvaduotojai, o laisvė – bet koks valdžios troškimo šūkis. Netrikti pinigai. Netikri dvasios pinigai. Melaginga propaganda, virtuvinis makiavelizmas. – „Triumfo arka“.
2. Pinigai nesuteikia laimės, bet iš tiesų labai ramina.
3. Pinigai – vienintelis dalykas, ko žmogui reikia. Už pinigus gali paskui visko gauti.

Apie prisiminimus

1. Galų gale visi prisiminimai liūdni, nes vienaip ar kitaip yra susiję su praeitimi.
2. Gryniausia emigranto neurozė. Skrandžio spazmos, džiūstanti gerklė, akių perštėjimas. Tai, ką penkerius metus stengėtės sutrypti, ką norėjote užmiršti, ko vengėte labiau negu maro, vėl jus užplūsta: žudantys prisiminimai, neišgydomas emigranto sielos vėžys! – „Naktis Lisabonoje“.
3. Nemalonūs prisiminimai turi vieną gerą ypatybę: jie įtikina žmogų, kad jis yra buvęs laimingas, net jeigu prieš akimirką jis tuo netikėjo. – „Naktis Lisabonoje“.
4. Nereikia su savim tampyti prisiminimų. Tai sunkus bagažas, jeigu nesi toks senas, kad jie būtų vienintelis dalykas, kas tau beliko.

Apie užuojautą

1. Užuojauta – blogas palydovas, bet dar blogiau, kai ji tampa tikslu.
2. Užuojauta nėra skausmas. Užuojauta – tai užslėpta piktdžiuga. Atsikvepi, kad tai ne tu ir ne tas, kurį tu myli.
3. Užuojauta tinka tik ramiems laikams. Ne tada, kada gresia mirtis. – „Triumfo arka“.

Apie žmogų

1. Dorybė, gerumas, taurumas – tai tokios savybės, kurių žmogus linki kitiems, kad galėtų juos mulkinti.
2. Yra žmonių, nepanašių į valstybės prezidentus, bet tokiais esančius.
3. Klaidinga manyti, kad visi žmonės vienodai geba jausti.
4. Kuo žmogus mažiau apie save galvoja, tuo vertesnis.
5. – Liūtai pjauna antilopes; vorai – muses; lapės – vištas; kokia vienintelė rasė pasaulyje, kuri tik pati save nukariauja, nugali ir nužudo?
   – Klausimas vaikams. Aukščiausias kūrinys, žinoma, žmogus, kuris sugalvojo žodžius „meilė“, „gerumas“ ir „mielaširdystė“.
   – Gerai. Kokia vienintelė būtybė gamtoje, kuri gali nusižudyti ir nusižudo?
   – Vėl žmogus – kuris sugalvojo amžinybę, Dievą ir prisikėlimą. – „Triumfo arka“.
6. Norint eiti šiame pasaulyje tikru keliu, reikia aukotis iki galo. Žmogaus paskirtis yra ne tik būti laimingu. Jis privalo atverti žmonijai kažką didingo.
7. Savo sumanymais žmogus visada yra didis.
8. Žmogaus niekas niekur nelaukia. Visada reikia pačiam viską atsinešti.
9. Žmogus didis savo kraštutinumais. Menu, meile, kvailyste, neapykanta, egoizmu ir net pasiaukojimu. Tačiau pasauliui labiausiai trūksta kažkokio vidutinio gėrio.
10. Žmonių visuomenės pagrindai yra gobšumas, baimė ir pasidavimas. Žmogus yra blogas, bet jis mėgsta gera... kai jį daro kiti...

Kitos

1. Ak, sunku atsisveikinti, bet sugrįžti kartais būna dar sunkiau.
2. Atgaila, pats nenaudingiausias dalykas pasaulyje. Nieko negalima sugrąžinti. Nieko negalima atitaisyti. Antraip visi būtume šventieji. – „Triumfo arka“.
3. Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje – gyvenimas kasdien kupinas pačių absurdiškiausių. – „Triumfo arka“.
4. Beveik nieko yra daugiau negu nieko.
5. Cinizmas – tai nuoširdumas, tik su minuso ženklu. – „Juodasis obeliskas“.
6. Didžiausia neapykanta kyla tiems, kas sugebėjo prisikasti iki širdies, o paskui spjovė į sielą.
7. Drąsus savo patirtimi pasidalina su kitais. Juk svarbiausia įveikti save, pergyventi negandas ir eiti tolyn.
8. Duoti prieglobstį tiems, kurie prarado tėvynę, liepė pats Dievas.
9. Geriausias būdas – cinikų, nepakenčiamiausias – idealistų. – „Triumfo arka“.
10. Išklausinėki nuomonės visų, bet savo nusistatymo nerodyk. – „Juodasis obeliskas“.
11. Ištikimybė – tai, ko reikalaujama iš kitų, nors jiems nenaudinga, o iš savęs – kai tas apsimoka... Absoliučiai išlošti negalima, bet nenorėtume ir galutinai pralošti.
12. Į „kodėl“ atsitrenkusios kol kas sudužo bet kokia logika, filosofija, bet kokie mokslai. – „Triumfo arka“.
13. Yra tik vienas dalykas, padedantis valdyti kitus, – tai mokėjimas valdyti save.
14. Jeigu kam nors nieko nėra šventa, tai jam viskas vėl pasidaro šventa žmogiškesniu būdu. Imi garbinti tą kibirkštėlę gyvybės, kuri pulsuoja net slieke, kartkartėmis skatindama išlįsti į dienos šviesą. – „Triumfo arka“.
15. Jokia taika nieko nereiškia, jei nėra taikos širdyje.
16. Juk tikrai atleisti reiškia priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne reikalauti atgailos, paklusnumo ir nuolankumo. – „Juodasis obeliskas“.
17. Kad ir kas jums atsitiktų – nieko neimkite per daug giliai į širdį. Pasaulyje mažai kas turi būti svarbu.
18. Kai mes galų gale ko nors išmokstame, būnam jau per seni tai pritaikyti – taip viskas ir tęsiasi banga po bangos, karta po kartos.
19. Kas yra vienas, to niekas negali palikti.
20. Kas per garsu? Tai tyla. Tyla, kurioje sudūžtama kaip beorėje erdvėje.
21. Kas piktas, tas ilgai gyvens. Moralė yra žmonių išradimas, o ne gyvenimo išvada.
22. Kiek vis dėl to sielvarto gali sutilpti dviejuose tokiuose mažuose lopinėliuose, kuriuos galima uždengti vienu nykščiu, – žmogaus akyse!
23. Kiekvienas visada yra kelyje į Viešpatį. Skirtumas tik tas, kaip žmogus Dievą supranta. – „Juodasis obeliskas“.
24. Kokios apgailėtinos pasidaro tiesos, kai išsakai jas balsu.
25. Kultūra yra plonytis sluoksnelis, kurį gali ir lietus nuplauti.
26. Mes juokaujame ne todėl, kad turime humoro, bet esame priversti turėti humoro, nes kitaip pražūtume.
27. Mes puoselėjame savo svajones, nes be jų nepakeltume tikrovės. – „Triumfo arka“.
28. Mes visi esam kibirkštys, nešiojamos nežinomo vėjo. – „Triumfo arka“.
29. Mus žemino, bet mes nesame pažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi.
30. Mūsų pirmykščiai protėviai bijojo perkūno ir žaibo, tigro ir žemės drebėjimo, viduramžių protėviai – kalavijo, plėšikų, epidemijų ir Dievo, o mes drebame prieš paprasčiausius popierėlius – pinigus ir dokumentus.
31. Nelabai malonu skaityti istoriją. Skaitant telieka keistas liūdnokas pasitenkinimas, kad ir šiandien nieko naujo neatsitinka. Viskas jau buvę tuzinus kartų. Melas, veidmainystė, žmogžudystės, Baltramiejaus naktys, korupcija dėl valdžios troškimo, nepertrūkstama karų grandinė – žmonijos istorija parašyta krauju ir ašarom, o po tūkstančiais krauju nutaškytų praeities statulų tik kai kada sušvisdavo kokia nors viena, užlieta sidabrinės gėrio šviesos. Demagogai, apgavikai, tėvažudžiai ir žudikai, apgirtę nuo valdžios egoistai, pranašai, fanatikai, skelbią artimo meilę tik su kalaviju; tas pats ir tas pats, ir visur ta pati kantri liaudis, kurstoma susikibti viena su kita beprasmiškoms žudynėms už kaizerį, tikėjimą ir bepročius valdovus – nei galo, nei pabaigos. – „Triumfo arka“.
32. Nemenkinkite bažnyčios išminties, nes tai vienintelė diktatūra, nenuversta du tūkstančius metų...
33. Nėra neteisybių, yra tik neišnaudotos galimybės.
34. Niekada neprašyk atleidimo. Nieko nekalbėk. Siųsk gėlių. Be laiškų. Tik gėlių. Jos puošia viską. Net kapus.
35. Niekada žmonės taip netikėjo stebuklais, kaip mūsų laikais, kaip stebuklų nebūna. – „Naktis Lisabonoje“.
36. Niekas negali būti svetimesnis už žmogų, kurį kitados mylėjai.
37. Niekas nesikartoja. Kartojamės mes, štai ir viskas.
38. O jūs, tamsios, tvankios kareivinės su geležinėmis lovomis, languotomis antklodėmis, spintelėmis ir taburetėmis prieš jas! Net ir jūsų galima trokšti; čia, fronte, jūs esate pasakiškas gimtinės atspindys, o jūs, kareivinės, kareivinės, pakvipusios užsigulėjusiu maistu, miegančių žmonių tvaiku, tabako dūmais ir drabužiais!
39. Pabaiga gali būti gera tik tada, kai viskas prieš tai esti bloga.
40. Pakantumas yra abejonės dukra. – „Triumfo arka“.
41. Paryžius užtamsintas. Paryžius. Tarsi būtų užgesinta pasaulio šviesa. – „Triumfo arka“.
42. Reikia niekada neišvykti arba niekada negrįžti, nes sugrįžęs niekada nerandi ką palikęs ir imi nesutarti su pačiu savimi.
43. Revoliucija turi siautėti kaip koks miško gaisras. Tik po to galima pradėti sėti.
44. Rusų kalba – puiki kalba keiksmams. – „Triumfo arka“.
45. Skaistybė, naivumas, jaunystė – kartą praradus, jų nebesusigrąžinsi.
46. Stebuklas visada yra kažkur arti nevilties.
47. Sunkiais laikais Dievas visada šansas.
48. Šviesa nešviečia, kai šviesu, ji šviečia tik tamsoje.
49. Tai buvo niūri paslaptis, kad tikrovė pažadina troškimus, bet niekad negali jų patenkinti; kad meilė prasideda žmoguje, bet niekad jame nepasibaigia; ir kad gali būti visa: žmogus, meilė, laimė, gyvenimas, bet kažkokiu baisiu būdu to visada per maža, ir juo daugiau tai atrodo, juo mažiau yra iš tikrųjų.
50. Tarp mūsų niekad nebuvo daugiau, negu atnešdavo atsitiktinumas. Bet galbūt tai įpareigoja ir pririša labiau nei daug kas kita.
51. Taktas yra tylus susitarimas nematyti kits kito klaidų ir netaisyti jų.
52. Tas neprotingas išdidumas iš anų laikų, donkichotiškumas; tačiau kas mums daugiau lieka? Žydintys figmedžiai mėnesienos naktimis. Senekos ir Sokrato filosofija, Šumano koncertas violončelei ir sugebėjimas numatyti praradimą.
53. Teisybė niekad neskaudi. Skaudu tik iki ir po jos. – „Triumfo arka“.
54. Tik neprarask laisvės! Ji brangesnė už meilę. Bet tai paprastai žmonės pamato per vėlai.
55. Tik nepriimk nieko į savo širdį, nes tai, ką priimi, norisi išlaikyti... o išlaikyti negalima nieko...
56. Tikėjimas lengvai veda į fanatizmą. Todėl už visas religijas buvo pralieta tiek kraujo. – „Triumfo arka“.
57. Turiu kovoti su šešėliu, su tuo, kurio negaliu net paliesti, su tuo, kurio čia nėra ir kuris dėl to čia dar daugiau yra, jis stiprenis už mane, nes jo čia nėra, jis neklystantis, nes jo čia nėra, nes jis šviesesnis, nes jo čia nėra, jis siaubingai pranašesnis dėl savo nebuvimo: tai duoda jam tūkstančius ginklų prieš mane, o tuo tarpu aš esu šalia ir tu matai, koks aš; taip, kaip ir dabar, labai susijaudinęs, kenčiantis neteisybę savo atžvilgiu, priekabus, kvailas – o man statomas priešpriešiais didelis, idealus paveikslas, nieko nedarantis klaidingai, nes nedaro nieko, nes tyli ir nieko nedaro prieš; lygiai taip pat neįmanoma kovoti su prisiminimais apie mirusįjį.
58. Užsigrūdinti neįmanoma, tik galima prie daug ko priprasti.
59. Viena cigaretė tinkamu metu geriau nei visi pasaulio idealai.
60. Viena gatvės pusė – Šveicarijos, kita – Vokietijos. Stovėjau Šveicarijoje ir valgiau vyšnias. Kauliukus galėjau spjaudyti į Vokietiją. – „Triumfo arka“.
61. Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas.
62. – Viskas kartojasi. Kodėl?
    – Niekas nesikartoja. Kartojamės mes. – „Triumfo arka“.
63. Viskas pigu, ką galima sutvarkyti už pinigus. – „Triumfo arka“.
64. Žemai staiga atsivėrė Paryžius. Toli nutįsęs, žiburiuojąs šlapias, nuogas Paryžius. Paryžius su gatvėmis, aikštėmis, naktimi, debesimis ir mėnuliu. Paryžius, bulvarų žiedas, blankus šlaitų švitesys, bokštai, stogai, tamsa, konkuruojanti su šviesa. Paryžius, vėjas, atlekiantis nuo horizonto, blykčiojančios lygumos, tamsos ir šviesos tiltai, lietaus šuorai, kažkur toli virš Senos, daugybę automobilių šviesų. Paryžius, nualsintas naktie, gigantiškas dūzgiančio gyvenimo spiečius virš purvinų kanalų daugybės, šviesos žiedai virš dvokiančio žemės paviršiaus, vėžys ir Mona Liza. – „Triumfo arka“.
65. Žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingą. – „Trys draugai“.
66. Žmogaus charakterį galima pažinti tik tada, kai jis tampa tavo viršininku.
67. Žudyti vaikus yra nusikaltimas, o žudyti suaugusiuosius – tautinės garbės reikalas.