Šatrijos Ragana
Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė) (1877-1930) – lietuvių rašytoja, pedagogė.
Sentencijos
[keisti]- Buvai gyvybė mano gyvenimo, dvasia mano dvasios; Saulė mano!..
- Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje amžinybę ir begalybę.
- Juo mažiau žmogus jaučia, juo mažesnis jis yra žmogus.
- Kaip gera viskas, kas su tavim, kaip geras tu pats, kiekviena mintis, kiekvienas tavo žodis.
- Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius.
- Kaipgi mylinčioji siela nepažins mylimos sielos?
- Kur bebūtum, į kokią visuomenės dykvietę nepatektum, turi susikurti kad ir mažą, bet žydinčią oazę.
- Laimė yra trumpa malonė, kurią teikti gyvenimas nėra įpareigotas. Pareigų turi tik žmogus.
- Lėlutė – tai žmogaus kūnas, o drugys – siela.
- Man rodos, kad pasitenkinimo gyvenimu paslaptis teatspėjama tokiu būdu: žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo.
- Ne vergovė, o tarnystė – mano gyvenimo principas.
- Nuostabi mįslė yra žmogaus siela.
- Nūdien aiškiau ne kaip kitados matome, kad mokslas, neparemtas dorove, yra namai, pastatyti smiltyse.
- Žino širdis, kad meilės ryšiai nenutrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį.
- Žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros.
- Žmogus ateina į šią žemę ne tam, kad krautų turtus, rinktų plojimus, ieškotų garbės. Mūsų tikslas turi būti amžinas. O amžinas tikslas – tai mūsų sielos tobulinimas.
Nuorodos
[keisti]
