Liudvigas Fojerbachas

Liudvigas Fojerbachas (1804-1872) – vokiečių filosofas.

Liudvigas Fojerbachas

Sentencijos

1. Atskiras žmogus neturi savyje žmogiškosios esmės nei kaip dorovinė, nei kaip mąstančioji būtybė. Žmogiškoji esmė reiškiasi tik bendraujant, vienybėje žmogaus su žmogumi, vienybėje, besiremiančioje tik realiu skirtumu tarp AŠ ir TU.
2. Be jausmo ir proto valia neįsivaizduojama: tik per juos aš žinau, ko privalau norėti ar nenorėti, ką turiu daryti arba nedaryti.
3. Bendravimas taurina ir kilnina; draugijoje žmogus nejučiomis, nuoširdžiai elgiasi kitaip negu būdamas vienas.
4. Humoras perskraidina sielą per bedugnę ir moko ją žaisti su savo skausmu.
5. Ir gardžiausias vynas netenka aromato, vertės, ryjamas kaip vanduo.
6. Yra ne tik pavienis arba individualus, bet ir socialinis, šeiminis, korporatyvinis, bendruomeninis, patriotinis egoizmas.
7. Jei žmogus nemirtų... jei jis gyventų amžinai, vadinasi, jei nebūtų mirties, nebūtų ir religijos. Religinga mintis... yra mintis apie mirtį... Tik žmogaus kapas yra dievų gimimo vieta.
8. Kad žmogų pažintume, reikia jį pamilti.
9. Kai sugebėjimas neturi kur pasireikšti, nelieka ir paties sugebėjimo.
10. Kuo daugiau žodžių moku, tuo svarbesnis esu kitiems, tuo platesnis mano poveikis ir didesnė įtaka.
11. Kur nėra sąlygų laimei, ten nepakanka jų ir dorybei. Dorybei, kaip ir kūnui, reikia maisto, drabužių, šviesos, oro, būsto.
12. Mokslo meilė – tai tiesos meilė, todėl sąžiningumas svarbiausia mokslininko dorybė.
13. Su knygomis tas pats kaip ir su žmonėmis: susipažįstame su daugeliu, bet draugais, nuoširdžiais gyvenimo palydovais pasirenkame tik kai kuriuos.
14. Švari sąžinė yra ne kas kita, kaip džiaugsmas dėl džiaugsmo, suteikto kitam žmogui; nešvari sąžinė yra ne kas kita, kaip kančia ir skausmas dėl skausmo, suteikto kitam žmogui per nesusipratimą, aplaidumą ar aistrai paveikus.
15. Tavo pirmoji pareiga yra padaryti save patį laimingu.
16. Tik tas šio to vertas, kuris ką nors myli. Niekuo nebūti ir nieko nemylėti – tas pats.
17. Tikrosios žmogaus savybės išryškėja tik tada, kai ateina laikas jas atskleisti, įrodyti praktiškai.
18. Vyras ir moteris skiriasi ne tik kūnu, bet ir dvasia, tačiau ar iš šito skirtumo išplaukia moters pavaldumas, jos nušalinimas nuo dvasinių ir bendrųjų, ne tik šeimos, reikalų? Leiskime moterims politikuoti! Jos tikrai bus tokios pat geros politikės kaip ir mes, vyrai, tik kitokios, gal net geresnės už mus.
19. Žmogus be proto – žmogus be valios. Kas neturi proto, tą kiti apgaudinėja, mulkina, išnaudoja. Tik mąstantis žmogus yra laisvas ir savarankiškas.
20. Žmogus dievu laiko vien tai, kas jam turi esminę vertę, kas jam atrodo tobula, nuostabu, kas suteikia jam tikrą pasitenkinimą. Jeigu tu suvoki jausmą kaip nuostabų dalyką, tai tuo jis ir yra tau dieviška savybė. Todėl jaučiantis, jausmingas žmogus tiki vien jaučiančiu, jausmingu dievu, t.y. jis tiki vien tik savosios būties ir esmės tikrumu, nes jis negali tikėti niekuo kitu, kaip vien tuo, kuo jis savo esme pats yra. [...] Dievas yra žmogui pakiliausių jausmų ir minčių metraštis, geneologinė knyga, į kurią jis įrašo vardus tik tų, kurie jam yra brangiausi ir švenčiausi.
21. Žmogus yra tai, ką jis valgo.
22. Žmogus tik tada šį tą pasiekia, kai pats tiki savo jėgomis.