Šlovė

Antikiniai posakiai

1. Bet kokiu būdu norima pasiekti šlovę, nevengiant ir nusikaltimo. – HEROSTRATO ŠLOVĖ (pagal graiko, kurpiaus iš Efeso Herostrato, norėjusio kaip nors išgarsėti ir todėl sudeginusio Artemidės šventyklą, vardą).

Sentencijos

1. Ar ne geriau užsitarnauti šlovę savo paties darbais, negu kitais žmonėmis naudotis. – Vang Čungas.
2. Gyvenimas trumpas, bet šlovė gali būti amžina. – Ciceronas.
3. Ieškoti šlovės negalima. Visoks jos vaikymasis tuščias. – J. V. Gėtė.
4. Jaunystė svajoja apie šlovę. – Dž. Baironas.
5. Kelias į šlovę praskinamas darbu. – P. Siras.
6. Paprastai šlovinamas dramaturgas, gebantis išspausti ašaras. Bet šį talentą turi ir apgailėtinas svogūnas, su kuriuo jis dalijasi savo šlove. – H. Heinė.
7. Šlovė, atėjusi staiga, veikiai išeina. – T. Fuleris.
8. Šlovė – tai mirties šviesulys. – O. de Balzakas.
9. Šlovė – tai nuodai, kuriuos reikia gerti mažomis dozėmis. – O. de Balzakas.
10. Tas, kuris nežino laiko vertės, gimė ne šlovei. – Liukas de Klapje Vovenargas.
11. Tas, kuris paniekino tuščią šlovę, gali pasiekti tikrąją. – T. Livijus.
12. Tas, kuris tikisi iš istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti: dažnai ji suteikia paprastam vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą. – S. Cveigas.
13. Užkariautojo šlovė – žiauri šlovė; ji atsiranda naikinant žmones. – F. Česterfildas.

Patarlės ir priežodžiai

Žydų

1. Jei sieki išminčiaus šlovės – sutik su visais.