Anri Periušo: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
3 eilutė: | 3 eilutė: | ||
# [[Atsiminimas]] – tai tikrasis, nenykstantis gyvenimas; kas prasmego, išdilo, – tam nė nevertėjo gyventi, taigi to nė nebuvo. |
# [[Atsiminimas]] – tai tikrasis, nenykstantis gyvenimas; kas prasmego, išdilo, – tam nė nevertėjo gyventi, taigi to nė nebuvo. |
||
# Didieji [[išbandymas|išbandymai]] parodo, ko verti tie, kurie juos patiria. |
# Didieji [[išbandymas|išbandymai]] parodo, ko verti tie, kurie juos patiria. |
||
# Koks atilsis jų kūrėjams – jų [[darbas]]. |
|||
# [[Laimė|Laimei]] irgi reikia turėti savotišką pašaukimą. |
# [[Laimė|Laimei]] irgi reikia turėti savotišką pašaukimą. |
||
# [[Meilė]] – tai supratingumas, o moteriai meilė – dažnai ir susitapatinimas. |
# [[Meilė]] – tai supratingumas, o moteriai meilė – dažnai ir susitapatinimas. |
19:31, 20 gruodžio 2017 versija
Anri Periušo (pranc.Henri Perruchot (1917-1967) – prancūzų rašytojas.
Sentencijos
- Atsiminimas – tai tikrasis, nenykstantis gyvenimas; kas prasmego, išdilo, – tam nė nevertėjo gyventi, taigi to nė nebuvo.
- Didieji išbandymai parodo, ko verti tie, kurie juos patiria.
- Koks atilsis jų kūrėjams – jų darbas.
- Laimei irgi reikia turėti savotišką pašaukimą.
- Meilė – tai supratingumas, o moteriai meilė – dažnai ir susitapatinimas.
- Menas nepakenčia dalybų.
- Moteris yra didysis moters priešas.
- Mūsų gyvenimas – tai subtilios sąveikos tarp to, kas mes esame, ir to, kas mus ištinka, padarinys.
- Norint daugiau pasakyti, reikia mažiau kalbėti.
- Už savo pergales meno meistrai dažnai sumoka savo, kaip žmonių, pralaimėjimais.
- Žaizdos traukia muses, o šlovė yra lyg žaizda.
- Žmogus visada esti tokio amžiaus, kokia yra jo dvasia: senatvė prasideda tada, kai nebesuvoki pirmyn einančio gyvenimo, kai nebeįstengi suprasti ir mylėti.
- Žmogus visada gali rinktis tarp ištižimo ir vyriškumo.