Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
7 eilutė: | 7 eilutė: | ||
# Iš pradžių svarbiausia – motinos [[auklėjimas]], nes [[dorovė|dorovingumą]] dera įskiepyti kūdikiui kaip jausmą. |
# Iš pradžių svarbiausia – motinos [[auklėjimas]], nes [[dorovė|dorovingumą]] dera įskiepyti kūdikiui kaip jausmą. |
||
# Joks didis dalykas pasaulyje neapsiėjo be [[aistra|aistros]]. |
# Joks didis dalykas pasaulyje neapsiėjo be [[aistra|aistros]]. |
||
# Kas nori [[ |
# Kas nori [[pasiekimai|pasiekti]] ką nors didžio, turi mokėti save apriboti. O kas, priešingai, nori visa ko, tas iš tikrųjų nieko nenori ir nieko nepasieks. |
||
# Ką [[žmogus]] daro, toks ir yra. |
# Ką [[žmogus]] daro, toks ir yra. |
||
# [[Menas]] tapo svarbiausiu [[tauta|tautų]] mokytoju. |
# [[Menas]] tapo svarbiausiu [[tauta|tautų]] mokytoju. |
18:23, 6 sausio 2017 versija
Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis (vok. Georg Wilhelm Friedrich Hegel, (1770-1831) – vokiečių filosofas.
Sentencijos ir aforizmai
- Didžių tikslų siekiantis žmogus turi ir didį charakterį, darantį jį švyturiu kitiems.
- Doroviniai aforizmai glaustai nusako žmogaus priedermes, gyvenimo išmintį, požiūrį, apibrėžia tvirtus dvasinės sferos pagrindus, palaiko žmogaus veiklos ir pažinimo principus.
- Gyva būtybė miršta todėl, kad yra prieštaravimas: savyje ji yra visuotina, yra rūšis, tačiau tiesiogiai ji egzistuoja tik kaip atskirybė. Mirtyje rūšis atsiskleidžia kaip jėga, valdanti betarpišką atskirybę.
- Iš pradžių svarbiausia – motinos auklėjimas, nes dorovingumą dera įskiepyti kūdikiui kaip jausmą.
- Joks didis dalykas pasaulyje neapsiėjo be aistros.
- Kas nori pasiekti ką nors didžio, turi mokėti save apriboti. O kas, priešingai, nori visa ko, tas iš tikrųjų nieko nenori ir nieko nepasieks.
- Ką žmogus daro, toks ir yra.
- Menas tapo svarbiausiu tautų mokytoju.
- Menininkas priklauso savo laikui, gyvena jo teisėmis ir įpročiais; laikosi jo pažiūrų ir sampratos.
- Moterys gali būti išsilavinusios, bet jos nesukurtos aukštiesiems mokslams, filosofijai ir tam tikroms meninės kūrybos sritims, – šie dalykai reikalauja tam tikro visuotinumo. Moterys gali turėti išmonės, skonio, žavesio, bet jos neturi idealybės... Jei moterys paima į savo rankas valstybės vairą, valstybei iškyla pavojus, nes jos veikia vadovaudamosi ne visuomenės reikalavimais, o atsitiktiniais polinkiais ir nuomonėmis.
- Nuogas rezultatas be kelio, vedančio į jį, yra niekas.
- Santuoka (...) yra teisėta dorybinga meilė; toks jos apibūdinimas atmeta visa, kas joje laikina, kaprizinga ar subjektyvu.
- Sąžinė – tai moralus šviestuvas, apšviečiantis gerą kelią, bet pasukus į blogą, jis sudaužomas.
- Šitas protas konkrečiausiu pavidalu yra Dievas. Dievas valdo pasaulį, o jo valdymo turinys, jo plano realizavimas yra pasaulinė istorija. Filosofija nori suprasti šitą planą, kadangi tik tai, kas juo remiantis įgyvendinta, yra tikroviška, o kas jo neatitinka, yra tik supuvusi egzistencija.
- Tikrai nemirtingi meno kūriniai esti prieinami ir teikia malonumo visiems laikams bei tautoms.
- Tikroji apsišvietusių tautų narsa pasireiškia ryžtu aukotis dėl tėvynės.
- Valia, kuri nesprendžia, nėra veikli valia; silpnavalis nepajėgus nuspręsti.
- Veiklai labiausiai reikia charakterio; žmogus su charakteriu – tai apdairus žmogus, kuris turi konkretų tikslą ir atkakliai jo siekia.
- Vienintelė mintis, kurią atsineša filosofija, yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulinė istorija vyko protingai.
- Žmogus – tai jo poelgiai.