Aistra

Aistra – stipri, ilgalaikė emocinė būsena, stimuliuojanti žmogaus elgesį, lemianti jo gyvenimo ir veiklos kryptį.

Sentencijos

1. Aistra – blogas reguliatorius, bet galinga spyruoklė. – R. V. Emersonas.
2. Aistra – persitvarkiusi meilė. – J. Laucius.
3. Aistra prastai samprotauja. – O. de Balzakas.
4. Aistra – tai vienintelis oratorius, kurio argumentai visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus gali greičiau įtikinti negu iškalbus, tačiau abejingas. – F. de Larošfuko.
5. Aistringos širdies istorija visada nepaprastai paprasta. – A. Vinji.
6. Aistros – mūsų nesuskaičiuojamų paklydimų šaltinis – vis dėlto skatina švietimą. – K. A. Helvecijus.
7. Aistros nepaliaujamai smerkiamos, joms priskiriamos visos žmonių nelaimės ir pamirštama, kad jos yra ir visų mūsų džiaugsmų šaltinis. – D. Didro.
8. Aistros suteikia proto kvailiausiems žmonėms ir paverčia kvailiais protinguosius. – Seneka.
9. Aistros – tai vėjai, pučiantys į laivo bures. Kai kada jie paskandina jį, bet be jų jis negalėtų plaukti. Viskas pasaulyje pavojinga – ir viskas būtina. – Volteras.
10. Didžios aistros tokios pat retos kaip meno šedevrai. – O. de Balzakas.
11. Galingos sielos vengia aistrų, kaip jūreivis povandeninių uolų. – Napoleonas Bonapartas.
12. Iš pradžių kiekviena aistra silpna, vėliau pati save kursto ir augdama kaupia jėgas. Jos neprisileisti yra lengviau, negu atsikratyti. – Seneka.
13. Išsiskyrimas sumažina vidutiniškas ir sustiprina dideles aistras, kaip vėjas užgesina žvakes ir įpučia ugnį. – F. de Larošfuko.
14. Yra pažinimo aistra, lygiai kaip aistra muzikai. Be šios aistros nebūtų nei matematikos, nei tiksliųjų mokslų. – A. Einšteinas.
15. Jei mokame atsispirti savo aistroms, tai paprastai ne todėl, kad esame stiprūs, o todėl, kad tos aistros silpnos. – F. de Larošfuko.
16. Joks didis dalykas pasaulyje neapsiėjo be aistros. – G. Hėgelis.
17. Kiek tai įmanoma, pasirinkime laisvus nuo geismų draugus. Mat ydos šliaužia ir peršoka į kiekvieną šalia esantį ir kenkia prisilietus. – Seneka.
18. Kiekviena aistra yra ir džiuginanti, ir kankinanti. – T. Draizeris.
19. Kiekvieno kančioje, emocijoje, aistroje esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso menui. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti.
20. Kol žmogus nepažaboja savo geismo, jis nepažaboja nieko. O jis beveik niekad jo nepažaboja. – A. Kamiu.
21. Meilė yra neiveikiamas geismas būti neiveikiamai geidžiamam. – R. Frostas.
22. Meilė – vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei ateities. – O. de Balzakas.
23. Netikėtai susiliejus dviems kūnams, gimsta geismas, o dviem jautrioms sieloms – atvirumas. Ir kaip pirmojo nepakanka atsirasti meilei, tai antrojo – abipusiam supratimui. – A. Morua.
24. Nėra didesnės nelaimės kaip nežinoti savo aistros ribų. – Lao Dzė.
25. Smalsumas yra proto geismas. – T. Hobsas.
26. Troškimas valdyti protus – tai viena iš pačių stipriausių aistrų. – Napoleonas I.
27. Truputis aistros protą aštrina, daug – slopina. – Stendalis.
28. Užgimstanti aistra gera tuo, kad ji vienodai nesuvokia savo atsiradimo ir negalvoja apie baigtį; džiugi ir šviesi, ji nejaučia, kad gali prisišaukti nelaimę. – J. V. Gėtė.
29. Valdyk aistras, antraip aistros užvaldys tave. – Epiktetas.
30. Valdymasis – pati didžiausia valdžia, būti pavergtam savo aistrų – pati didžiausia vergovė. – Seneka.
31. Vienintelės aistros, kurios neteikia malonumo, – tai pavydas ir baimė. – Dž. Č. Kolinzas.
32. Visos aistros verčia mus klysti, bet pačias juokingiausias klaidas verčia daryti meilė. – F. de Larošfuko.
33. Žmogaus aistros nuolat būdrauja tykodamos sau grobio, o protas miega, kol pažadinamas. – J. G. Herderis.
34. Žmogaus širdyje nuolatos kyla naujų aistrų. Įveikus vieną, beveik visada atsiranda kita. – F. de Larošfuko.
35. Žmogus turi būti prieinamas aistroms, bet ir pajėgus jas valdyti. – Ž. Polis.