Dainius Razauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš Wikiquote.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Hugo.arg (aptarimas | indėlis)
Naujas puslapis: '''''Dainius Razauskas''' (g. 1960) – lietuvių mitologas, religijotyrininkas.'' == Citatos == * Kai tik liaujiesi buvęs savimi, nors tavo kūnas tebe...
(Jokio skirtumo)

16:09, 27 liepos 2016 versija

Dainius Razauskas (g. 1960) – lietuvių mitologas, religijotyrininkas.

Citatos

  • Kai tik liaujiesi buvęs savimi, nors tavo kūnas tebeveiktų, dvasioje esi miręs. Net jei tavo palaikai įsikūrė komforto ir pertekliaus zonoje. Tik būdamas savimi, kad ir skursdamas, esi iš tikrųjų gyvas ir turi ateitį.[1]
  • Išskirtinumas kaip pavyzdys neįmanomas, todėl valingai, tyčia siekti išskirtinumo savaime reiškia jo niekada nepasiekti. Iš tikrųjų išskirtinis, nepakartojamas tegali būti tada, kai liaujiesi mėgdžiojęs.[2]
  • Iš tikrųjų būti savimi reiškia gyventi su širdimi, pagal širdį – klausyti savo širdies ir paklusti savo širdžiai.[3]
  • O tu nebijok mirti, ir laimėsi gyvenimą.[4]
  • Iš tikrųjų aukoti – tai viską mesti širdies ugnin, kad ji ryškiau sužibtų, išaugtų, drąsiai įsipliekstų, nebeužpučiama jokių skersvėjų, galiausiai tarsi sprogimas visa užlietų, visa persmelktų neužblėsinama šviesa.[5]
  • Tikrovės samprata, mūsų mintys apie tikrovę nėra ir niekuomet nebus pati tikrovė.[6]
  • Iš tų, kurie teigia, kad kalba tėra priemonė susikalbėti, tik bendravimo priemonė, tuoj pat atimčiau prabangius kostiumus, nuvilkčiau stilingai prasegtus brangius baltinius su raudonais „šlipsais“ ir aprengčiau vatinukais, šimtasiūlėmis. Drabužiai juk tėra priemonė kūnui pridengti nuo šalčio![7]
  • Kiekvienas kryžkelėje pastatytas stogastulpis ar saulutė, suolelis po medžiu prie tako, tiesiog dar neužterštas kraštovaizdis, pati erdvė, atsivėrusi nuo švento kalno, įkūnija šios Pasakų Lietuvos dalelę.[8]
  • Todėl tuos valdžios pareigūnus - apgailėtinus žioplius arba itin gudrius niekšus, - kurie ėmėsi apipjaustyti Vilnių, Poezijos sostinę, apkirpti šį darsyk laisve patikėjusį ir suvedžiotą Vilką ir rausvą saloninį pudelį vertelgų pašaipai, - topolių lajose šnarėjusių, dainavusių dvasių vardu, šventos Poezijos galia - prakeikiu.[9]

Šaltiniai