Šmeižtas

Šmeižtas – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios padaryti žalos asmens garbei ir orumui, paskleidimas.

Sentencijos

1. Anoniminis piktžodžiavimas galbūt gėdingesnis net už atvirą šmeižtą. – V. Hugo.
2. Daug draugiškų ryšių nutraukta, daug namų paversta griuvėsiais patikėjus šmeižtu. – Lukianas.
3. Kiekvienas šmeižtas susiranda šalininkų; kai kuriuos pasilieka ilgam, nes pasiteisinimas niekada neplinta taip smarkiai kaip šmeižtas. – A. Hamiltonas.
4. Liežuvavimas ir šmeižtas neturėtų tokios galios, jei kvailumas netiestų jiems kelio. – A. Diuma (sūnus).
5. Nekreipti dėmesio į paskalas, sklindančias pašnibždomis kaip besisunkiąs vanduo, nekreipti dėmesio į kaltinimus, kurių tikrumą šmeižikai pasirengę patvirtinti nusipjaudami gabalą kūno, – štai kur ieškotina didžiausio supratingumo. – Konfucijus.
6. Šmeižtai kartojami nurodant autorių, kad malonumas būtų be pavojaus. – Volteras.
7. Šmeižtas abejingas menkystoms. – O. de Balzakas.
8. Šmeižtas – yda, turinti nepaprastų savybių: stengdamiesi jį sunaikinti, palaikote jo gyvybę; palikite jį ramybėje – jis mirs pats. – T. Peinas.
9. Šmeižtas net be įrodymų palieka gilius pėdsakus. – A. Puškinas.
10. Šmeižtas panašus į širšę: jei jos negalima užmušti pirmu smūgiu, geriau visiškai neliesti. – H. V. Šo.
11. Šmeižtas siaubingas todėl, kad neteisingumo auka būna viena, o neteisingi būna du: tas, kuris šmeižtą skleidžia, ir tas, kuris juo tiki. – Herodotas.
12. Tas, kuris moka meilikauti, moka ir šmeižti. – Napoleonas Bonapartas.
13. Vyk iš namų žmogų, pašnibždomis šmeižiantį kitus. – Talis.