Džordžas Santajana: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
14 eilutė: | 14 eilutė: | ||
# [[Šlovė]]s troškimas – pati didžiausia [[tuštybė]]. |
# [[Šlovė]]s troškimas – pati didžiausia [[tuštybė]]. |
||
# Tas, kuris neprisimena savo [[praeitis|praeities]], pasmerktas ją vėl išgyventi. |
# Tas, kuris neprisimena savo [[praeitis|praeities]], pasmerktas ją vėl išgyventi. |
||
# [[Tiesa|Tiesos]], kaip ir |
# [[Tiesa|Tiesos]], kaip ir brangenybės, nereikia puošti, bet ją reikia taip pateikti, kad ji būtų apšviesta. |
||
{{DEFAULTSORT:Santajana, Džordžas}} |
{{DEFAULTSORT:Santajana, Džordžas}} |
Dabartinė 09:52, 8 liepos 2015 versija
Džordžas Santajana (angl.George Santayana (1863-1952) – amerikiečių filosofas, rašytojas, eseistas ir poetas.
Sentencijos[keisti]
- Apie visuomenės laimę galima spręsti iš to, ar ji geba žaisti.
- Gyvenimas – ne spektaklis ir ne šventė; gyvenimas – sunkus darbas.
- Grožio neįmanoma apibūdinti: niekas nepasakys, kas tai yra ar ką tai reiškia.
- Jaunuolis, kuris nė karto neverkė, – laukinis, o senis, kuris nesijuokė, – kvailys.
- Kadangi neįmanoma išvengti gimimo ir mirties, belieka mėgautis intervalu.
- Kojomis žmogus turi įaugti į savo tėvynės žemę, bet jo akys teaprėpia visą pasaulį.
- Man atrodo bjaurus pažeminimas turėti sielą, kontroliuojamą geografijos.
- Namų laimei suprasti reikia kantrybės. Kaprizingos sielos mieliau renkasi nelaimingumą.
- Nepriklausomybės deklaracijos dar nė vieno nepadarė tikrai nepriklausomo.
- Šeima – vienas iš gamtos šedevrų.
- Šlovės troškimas – pati didžiausia tuštybė.
- Tas, kuris neprisimena savo praeities, pasmerktas ją vėl išgyventi.
- Tiesos, kaip ir brangenybės, nereikia puošti, bet ją reikia taip pateikti, kad ji būtų apšviesta.