Šmeižtas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš Wikiquote.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
SNėra keitimo santraukos
5 eilutė: 5 eilutė:
# [[Šmeižtas|Šmeižtai]] kartojami nurodant autorių, kad [[malonumas]] būtų be pavojaus. – [[Volteras]].
# [[Šmeižtas|Šmeižtai]] kartojami nurodant autorių, kad [[malonumas]] būtų be pavojaus. – [[Volteras]].
# [[Šmeižtas]] abejingas [[menkysta|menkystoms]]. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]].
# [[Šmeižtas]] abejingas [[menkysta|menkystoms]]. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]].
# [[Šmeižtas]] siaubingas todėl, kad neteisingumo auka būna viena, o neteisingi būna du: tas, kuris šmeižtą skleidžia, ir tas, kuris juo tiki. – [[Herodotas]].
# [[Šmeižtas]] panašus į širšę: jei jos negalima užmušti pirmu smūgiu, geriau visiškai neliesti. – [[Henris Vileris Šo|H. V. Šo]].
# [[Šmeižtas]] panašus į širšę: jei jos negalima užmušti pirmu smūgiu, geriau visiškai neliesti. – [[Henris Vileris Šo|H. V. Šo]].
# [[Šmeižtas]] siaubingas todėl, kad neteisingumo auka būna viena, o neteisingi būna du: tas, kuris šmeižtą skleidžia, ir tas, kuris juo tiki. – [[Herodotas]].


[[Kategorija:Santykiai]]
[[Kategorija:Santykiai]]

21:16, 13 liepos 2011 versija

Sentencijos

  1. Anoniminis piktžodžiavimas galbūt gėdingesnis net už atvirą šmeižtą. – V. Hugo.
  2. Kiekvienas šmeižtas susiranda šalininkų; kai kuriuos pasilieka ilgam, nes pasiteisinimas niekada neplinta taip smarkiai kaip šmeižtas. – A. Hamiltonas.
  3. Nekreipti dėmesio į paskalas, sklindančias pašnibždomis kaip besisunkiąs vanduo, nekreipti dėmesio į kaltinimus, kurių tikrumą šmeižikai pasirengę patvirtinti nusipjaudami gabalą kūno, – štai kur ieškotina didžiausio supratingumo. – Konfucijus.
  4. Šmeižtai kartojami nurodant autorių, kad malonumas būtų be pavojaus. – Volteras.
  5. Šmeižtas abejingas menkystoms. – O. de Balzakas.
  6. Šmeižtas panašus į širšę: jei jos negalima užmušti pirmu smūgiu, geriau visiškai neliesti. – H. V. Šo.
  7. Šmeižtas siaubingas todėl, kad neteisingumo auka būna viena, o neteisingi būna du: tas, kuris šmeižtą skleidžia, ir tas, kuris juo tiki. – Herodotas.