Vang Čungas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
10 eilutė: | 10 eilutė: | ||
# Gilios [[mintis|mintys]] neduoda turtų. |
# Gilios [[mintis|mintys]] neduoda turtų. |
||
# Skurdi [[mintis]] slypi už įmantrios [[kalba|kalbos]]. |
# Skurdi [[mintis]] slypi už įmantrios [[kalba|kalbos]]. |
||
===Apie tiesą=== |
|||
⚫ | |||
# Tas, kuris žino skirtumą tarp [[tiesa|tiesos]] ir [[apgaulė]]s, turi ją jausti kaip skausmą. O kodėl jis turėtų susilaikyti nekalbėjęs apie ją? |
|||
⚫ | |||
===Apie žmogų=== |
===Apie žmogų=== |
||
# [[Žmogus]] turi [[veikla|veikti]], o jeigu tik veikia, tampa laimingas arba nelaimingas. |
# [[Žmogus]] turi [[veikla|veikti]], o jeigu tik veikia, tampa laimingas arba nelaimingas. |
||
29 eilutė: | 33 eilutė: | ||
# Klastūnas, jei nori ką nors [[šmeižtas|apšmeižti]], giria, o jei rengia prieš ką nors [[sąmokslas|sąmokslą]], stengiasi užmigdyti budrumą. |
# Klastūnas, jei nori ką nors [[šmeižtas|apšmeižti]], giria, o jei rengia prieš ką nors [[sąmokslas|sąmokslą]], stengiasi užmigdyti budrumą. |
||
# [[Linksmumas]] veda į [[palankumas|palankumą]], [[pyktis]] – į atsiskyrimą nuo žmonių. O atsiskyrus kyla nepalankumas žmonėms. |
# [[Linksmumas]] veda į [[palankumas|palankumą]], [[pyktis]] – į atsiskyrimą nuo žmonių. O atsiskyrus kyla nepalankumas žmonėms. |
||
⚫ | |||
# [[Nemandagumas|Nemandagus]] žmogus nesiskiria nuo [[kankintojas|kankintojo]]. |
# [[Nemandagumas|Nemandagus]] žmogus nesiskiria nuo [[kankintojas|kankintojo]]. |
||
# Senos užtvankos kaip nereikalingos išardymas tikrai sukels potvynį. Senų [[paprotys|papročių]] kaip nereikalingų sunaikinimas tikrai baigsis maištais. |
# Senos užtvankos kaip nereikalingos išardymas tikrai sukels potvynį. Senų [[paprotys|papročių]] kaip nereikalingų sunaikinimas tikrai baigsis maištais. |
||
35 eilutė: | 38 eilutė: | ||
# Tas, kurio [[troškimas|troškimai]] sutelkti į vienintelį dalyką, nepastebės net aukšto kalno. |
# Tas, kurio [[troškimas|troškimai]] sutelkti į vienintelį dalyką, nepastebės net aukšto kalno. |
||
# Tas, kuris turi didelių [[gabumai|gabumų]] ir gyvena garbingai, bet nemoka savo gabumais pasinaudoti, iš tikro yra tartum kvailys, kuris nieko nedaro. |
# Tas, kuris turi didelių [[gabumai|gabumų]] ir gyvena garbingai, bet nemoka savo gabumais pasinaudoti, iš tikro yra tartum kvailys, kuris nieko nedaro. |
||
⚫ | |||
# [[Žodis|Žodžius]] galima pakeisti, o [[Talentas|talento]] pakeisti nepavyksta. |
# [[Žodis|Žodžius]] galima pakeisti, o [[Talentas|talento]] pakeisti nepavyksta. |
||
18:57, 6 gruodžio 2010 versija
Vang Čungas (27-104) – kinų filosofas.
Sentencijos
Apie darbą
- Ar ne geriau užsitarnauti šlovę savo paties darbais, negu kitais žmonėmis naudotis.
- Ar tyrų ir dorų darbų gali nedengti pavydaus šmeižto dulkės?
- Jei kas nors atliktų kad ir šimtus ar tūkstančius darbų, vertų pripažinimo, vis tiek jį suptų minia pavyduolių.
Apie mintis
- Alkanas nekreipia dėmesio į tuščius indus, kuriuose nėra maisto. Todėl valdžia neturi įdarbinti žmonių su tuščiomis galvomis, kuriose nėra minties.
- Be ramybės mintys nekyla, o be minties teptukas negreitas rašyti.
- Gilios mintys neduoda turtų.
- Skurdi mintis slypi už įmantrios kalbos.
Apie tiesą
- Melas ir beprotybė velkasi tiesos drabužius, o apgaulė užgožia teisumą ir nuoširdumą.
- Tas, kuris žino skirtumą tarp tiesos ir apgaulės, turi ją jausti kaip skausmą. O kodėl jis turėtų susilaikyti nekalbėjęs apie ją?
- Veikaluose ir kalbose tiesa paprastai skęsta žodžių potvynyje.
Apie žmogų
- Žmogus turi veikti, o jeigu tik veikia, tampa laimingas arba nelaimingas.
- Žmonės, girdami kieno nors gerumą, paprastai pervertina jo tobulumą, o kalbėdami apie kieno nors niekšybes, per daug sutirština kalčių spalvas.
- Žmonės neatsargiai renkasi draugus. Todėl, kol sutinka, viešpatauja mandagumas, bet kai susipyksta, atsiranda šaltis. O iš atšalimo atsiranda neapykanta ir pavydas.
- Žmonių poelgiai nėra pastovūs, nei nekintami. Ištikimasis tampa išdaviku, o teisuolis – apgaviku. O tuos pokyčius lemia aplinkybės.
Kitos
- Aukštesnieji valdininkai pavydi gabiems žmonėms ir nenori su jais turėti reikalų. Jei pastarieji nėra sukaustyti grandinėmis kaip paprasčiausi nusikaltėliai, gali save sveikinti.
- Be debesų ir be lietaus nepakyla drakonas į padanges, o didūs rašytojai yra kaip debesys ir lietūs savo šaliai.
- Elgesiu kiekvienas gali įrodyti savo vertę, bet niekas negali būti įsitikinęs sėkme, nes kiekvieno vertė priklauso nuo įgimtų gabumų, o sėkmė – tik nuo aplinkybių.
- Galima įkurti naują ugnį, bet neįmanoma atgaivinti kartą užgesintos.
- Ginčas panašus į šaudymą, kai strėlės turi į taikinį pataikyti.
- Gražios moterys akims malonios, bet pažintis su jomis pavojinga.
- Įrankiai ir jų naudojimosi būdai kinta, o gamta ir jos reiškiniai visados vienodi.
- Jei užtvankoje atsiranda plyšių ir niekas jų neužtaiso, viskas gali baigtis dideliu potvyniu. Jei plyšta tinklas ir jo nelopysi, prarasi jau sugautas žuvis.
- Jei valdovas apsišvietęs ir doras, tai turi apsišvietusių ir sąžiningų ministrų.
- Jei vargšas ir turčius kartu būna viešnagėje ir tokią pat iš šeimininko gauna dovaną, turčius niekada nesivaržo, o vargšas visada susigėsta.
- Jis buvo skaisčių skaisčiausias, tačiau visi miesto šunys ant jo lojo. Šunys loja ant to, kuris jiems atrodo keistas.
- Klastūnas, jei nori ką nors apšmeižti, giria, o jei rengia prieš ką nors sąmokslą, stengiasi užmigdyti budrumą.
- Linksmumas veda į palankumą, pyktis – į atsiskyrimą nuo žmonių. O atsiskyrus kyla nepalankumas žmonėms.
- Nemandagus žmogus nesiskiria nuo kankintojo.
- Senos užtvankos kaip nereikalingos išardymas tikrai sukels potvynį. Senų papročių kaip nereikalingų sunaikinimas tikrai baigsis maištais.
- Tai, kad pavasarį augalai auga, – neabejotina, bet niekas negali numatyti, ar rudenį jie duos vaisių.
- Tas, kurio troškimai sutelkti į vienintelį dalyką, nepastebės net aukšto kalno.
- Tas, kuris turi didelių gabumų ir gyvena garbingai, bet nemoka savo gabumais pasinaudoti, iš tikro yra tartum kvailys, kuris nieko nedaro.
- Žodžius galima pakeisti, o talento pakeisti nepavyksta.