Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
14 eilutė: | 14 eilutė: | ||
# Nėra [[žmogus|žmogaus]], kuris gilindamasis į save, sulauktų linksmų rezultatų. |
# Nėra [[žmogus|žmogaus]], kuris gilindamasis į save, sulauktų linksmų rezultatų. |
||
# [[Pyktis|Piktas]] [[žmogus]] man atrodo nenormalus ir ne kartą pasirodo kaip labai idomus fenomenas, tartum būtų klaidingos idėjos supainiotas. |
# [[Pyktis|Piktas]] [[žmogus]] man atrodo nenormalus ir ne kartą pasirodo kaip labai idomus fenomenas, tartum būtų klaidingos idėjos supainiotas. |
||
# [[Žmogus|Žmogui]] vienui vienam būna tvanku, ankšta ir tamsu. Žmogaus [[siela]] neturi [[sparnas| |
# [[Žmogus|Žmogui]] vienui vienam būna tvanku, ankšta ir tamsu. Žmogaus [[siela]] neturi [[sparnas|sparnų]] primygti nuosavam „ aš”. Sunku jai tada, bet kuo plačiau sparnus išskės, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus lengviau, tuo [[laimė|laimingesnis]] bus žmogus. |
||
=== Kitos === |
=== Kitos === |
||
# Bet reikia turėti [[šviesa|šviesos]] su savimi, iš savęs, kad šviestum [[tamsa|tamsybėse]] visiems ant [[kelias|kelio]] stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse. |
# Bet reikia turėti [[šviesa|šviesos]] su savimi, iš savęs, kad šviestum [[tamsa|tamsybėse]] visiems ant [[kelias|kelio]] stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse. |
08:54, 22 kovo 2010 versija
(1875-1911).Lietuvių dailininkas, kompozitorius, kultūros veikėjas.
Sentencijos
Apie meilę
- Meilė - tai akimirka, švystelėjanti visų saulių ir žvaigždžių visatos spindesiu.
- Meilė - tai saulėtekis, vidurdienis, ilgas ir kaitrus, ir vakaras, stebuklingas ir tylus, o ją pagimdė ilgesys.
- Meilė - tai stiprūs ir balti sparnai.
- Meilė - tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas.
Apie žmogų
- Aš visuomet trokštu, kad būtum žmogus toks, kaip kad aš suprantu, t. y. žmogus, kuris viską jaučia, supranta ir siekia tiesos, gėrio ir grožio.
- Kad būtum žmogus, argi būtinai reikia turėti ant kaktos prilipdytą ženklą, t. y. būti kurpium, inžinierium, kunigu ar muziku?
- Kaip tai nuostabu būti reikalingam žmonėms ir jausti šviesą savo delnuose.
- Kuo plačiau sparnus išskleis, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus laimingesnis žmogus.
- Nėra žmogaus, kuris gilindamasis į save, sulauktų linksmų rezultatų.
- Piktas žmogus man atrodo nenormalus ir ne kartą pasirodo kaip labai idomus fenomenas, tartum būtų klaidingos idėjos supainiotas.
- Žmogui vienui vienam būna tvanku, ankšta ir tamsu. Žmogaus siela neturi sparnų primygti nuosavam „ aš”. Sunku jai tada, bet kuo plačiau sparnus išskės, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus lengviau, tuo laimingesnis bus žmogus.
Kitos
- Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse.
- Dailininko pareiga išreikšti paveikslu tai, ką jis nori, o žiūrovo pareiga jį suprasti.
- Iš bičiulio viskas priimama – tiek pagyrimai, tiek priekaištai.
- Iš visų gailesčių didžiausias yra gailėjimasis paties savęs.
- Joks kritikas nepasakys man to, ką aš pats sau galiu pasakyti.
- Kaip tai nuostabu būti reikalingam žmonėms ir jausti šviesą savo delnuose.
- Keliauti su kuo nors – tai gyventi su juo vieną gyvenimą.Kad taip galima būtų gyventi visada plačiai atsimerkus viskam, kas gražu, ir nepabusti, negrįžti į save. Nebent tik kelionė iš dalies daro tokį gyvenimą.
- Kompozitorius kūrimo valandą turi turėti tik vieną mintį ir vieną troškimą. Jei nori parašyti gerą sonatą – paskęsk joje.
- Laikas – tai labai svarbi poema, tik man orkestro grojama. Kažkas man trukdo klausyti – nieko negirdžiu. O gaila, kompozicija eina vis toliau, galbūt netrukus pasibaigs. Tai, ko neišgirdai, – pražus. Ta kompozicija – tai gyvenimas, ir ji tik vieną kartą būna grojama.
- Mokėjimas – tai geriausias diplomas.
- Mūsų kredo – tai mūsų seniausios dainos ir mūsų ateities muzika. Tos dainos – tai tartum brangaus marmuro uolos, ir laukia jos tik genijaus, kur mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus.
- Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas.
- Ne tiktai tie, kurie turi milijonus, ir ne tiktai tie, kurie milžinais vadinami, daro gera kitiems.
- Senbernystė – baisus dalykas. Tiesiog gėdingas, kvailas, banalus, niekais paverstas gyvenimas. Jei savo visuomenei nori būti kilniu ir naudingu žmogumi, tai pirmiausia vesk (žinoma, ne tučtuojau).
- Silpnybė – tai niekšybė.
- Vienatvė yra mano didysis mokytojas ir bičiulis.
- Žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi.
Apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį
- Jo stebinantis savitumas, lyginant su visu dabarties menu, verčia manyti, kad jis iš tiesų pagimdytas giluminių savo tautos jėgų. [...] Džiugu galvoti, jog šis keistas genijus buvo ne atsitiktinis lemties kaprizas, bet didelis Lietuvos meno ateities pirmtakas. – V. Čiudovskis.