Antuanas de Sent-Egziuperi

Antoine de Saint-Exupéry (1900-1944) – prancūzų rašytojas, lakūnas.

Monumentas Antuanui de Sent-Egziuperi Bastios aerouoste Prancūzijoje

Sentencijos

Apie draugą

1. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirki draugų, tai draugų žmonės ir neturi.
2. Bičiulis tasai, kuris neteisia.
3. Draugai tik tie, kurie, laikydamiesi vienos virvės, bendromis pastangomis kopia į kalno viršūnę ir šiame kelyje suartėja.
4. Myliu draugą, kuris lieka ištikimas gundomas, nes jei iš viso nėra pagundų, nebėra ištikimybės, vadinasi, aš neturiu draugo.

Apie gyvenimą

1. Gyventi – tai pamažu gimti. Būtų per daug patogu išsinuomoti sau gatavą sielą.
2. Nors žmogaus gyvenimas neįkainojamas, mes visad elgiamės taip, tarsi egzistuotų kažkas dar vertingesnio.
3. Tas, kuris miršta, praplėsdamas mūsų patirtį arba ieškodamas ligų pagydymo būdų, tas ir mirdamas tarnauja gyvenimui.
4. Tereodorais aš nesižaviu. Ne pavojus aš myliu. Aš žinau, ką myliu. Gyvenimą.
5. Tu ieškai gyvenimo prasmės, bet prasmė pirmiausia – tapti savimi, o ne pasiekti apgailėtiną ramybę, kurią teikia ginčų užmiršimas.

Apie grožį

1. Grožis juolab yra ne tikslas, o atlygis.
2. Juk kasti žemę – taip pat gražu. Jautiesi toks laisvas, kai kasi žemę.
3. Tikrasis grožis nematomas.

Apie meilę

1. Draugystę aš pažįstu iš to, kad ji negali būti apvilta, o tikrąją meilę iš to, kad jai negali būti padaryta žalos.
2. Jei kas myli gėlę, kuri yra tik viena tokia milijonų milijonuose žvaigždžių, tai ar to neužtenka, kad jaustųsi laimingas, kai į jas žiūri. Jis taria sau: „Ten kažkur yra mano gėlė...“
3. Meilė iš pradžių nepastebima. Meilė, kurią dažniausiai vaizduojamės, verda aistra. Bet aš turiu omenyje tikrą meilę, santykių tinklą, kuris daro žmogų žmogumi.
4. Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, tai žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi.
5. Meilės pradžia ir pabaiga panašios: susitikus trūksta žodžių.

Apie sielą

1. Ir vien tos sielos didžios, kurios buvo suformuotos, išugdytos ir pastatytos kaip tvirtovė, vadovaujantis suvaržymais, kultu ir ceremonijomis, kurios iš sykio yra ir tradicija, ir malda, ir neginčijama priedermė.
2. Jei ta religija, ta kultūra, tas vertybių matas, ta veikimo forma, o ne kuri kita įgalina žmogų pajusti sielos pilnatvę, padeda išsiskleisti jame žmogiškajai didybei, kurios jis nė nemanė turįs, tai, vadinasi, kaip tik tas vertybių matas, ta kultūra, ta veikimo forma ir yra tikroji žmogaus tiesa.
3. Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla.

Apie širdį

1. Akys yra aklos. Reikia ieškoti širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematoma.
2. Aš pasakysiu tik vieną paslaptį... Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
3. Žmogaus širdies gelmės neišmatuojamos.

Apie žmogų

1. Būti žmogumi – tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam. Jausti gėdą dėl skurdo, kuris tartum nė nepriklauso nuo tavęs. Didžiuotis kiekviena tavo draugų pasiekta pergale. Jausti, kad kiekviena tavoji plyta taip pat prisideda prie pasaulio statybos.
2. Gailestingumas sukuria žmogų.
3. Išlaisvink žmogų, ir jis pradės kurti.
4. Yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi.
5. Jei norite suprasti žmogų ir jo poreikius, jei norite pažinti jo esmę, venkite priešpastatyti akivaizdžias tiesas.
6. Jis pasigedo žmogiškųjų saitų, kur pančioja kojas, ašarų bei išsiskyrimų, priekaištų ir džiaugsmų, – to visko, kas žmogų glosto ir drasko vos tik jam pajudėjus, daugybės ryšių, kurie jį sieja su kitais ir sudaro jam naštą – štai kokios traukos jam stigo.
7. Juk tai, ko ieškome, galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens...
8. Kada miršta žmogus, miršta ir nežinomas pasaulis.
9. Labai lengva ugdyti neregius, kurie paklusniai vykdo vedlio ir korano nurodymus. Tačiau neatlyginamai sunkiau išvaduoti žmogų – išmokyti jį valdyti save patį.
10. Naudingiau žmogaus išvadavimui padaryti taip, kad jis valdytų pats save.
11. Pasaulyje daugybė žmonių, kuriems niekas nepadėjo nubusti.
12. Reikia daug išgyventi, kad taptum žmogumi.
13. Reikia grąžinti žmogaus kultą. Tai yra mano kultūros esmė. Mano sandraugos pamatas. Mano pergalės pagrindas.
14. Svetingumas, mandagumas ir draugystė yra žmogaus susitikimas žmoguje.
15. Užuot įtvirtinę Žmogaus teises, pradėjom kalbėti apie Kolektyvo teises. Buvome liudininkai, kaip nepastebimai pradėjo plisti Kolektyvo moralė, kuri nutyli apie Žmogų.
16. Vien atlikdamas savo pareigą žmogus tampa pilnavertis.
17. Žmogus atsiskleidžia galinėdamasis su kliūtimis.
18. Žmogus teisus tiek, kiek neapkenčia karo.
19. Žmogus – vien santykių mazgas. Ir tik santykiai turi žmogui reikšmės.

Kitos

1. Ar ne geriau būtų, užuot smerkus blogį, skleisti gėrį?
2. Auklėjimas turi prioritetą prieš mokymą. Žmogų kuria auklėjimas.
3. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
4. Chirurgas, tirdamas ligonį, nepaiso aimanų.
5. Civilizacija remiasi ne kuriamų daiktų gausa, o kūrybos įkarščiu.
6. Didis nusikaltimas nuolaidžiauti blogiui, jei matai, kuo jis pasireiškia.
7. Dvasia turi viršyti jausmą.
8. Jei garsiai šauki, vadinasi, tavo kalba pernelyg skurdi ir šauksmu nori nustelbti kitų balsus.
9. Jeigu kito sielvartui lieku abejingas, aš susiaurinu savo pasaulį.
10. Jeigu norima, kad mes suprastume, kas mums sakoma, turi būti kreipiamasi į mus paprasta kalba.
11. Kas nori paaukoti gyvybę? Kas nori mirti? Žmonės nori žudyti, o ne mirti. Taigi, susitaikymas su karu – susitaikymas su mirtimi.
12. Kurti – tai pastatyti kitą ten, iš kur jis matytų pasaulį tokį, kokį nori matyti, o ne siūlyti jam naują pasaulį.
13. Liūdesys – tai troškimas kažko... Ko trokšti, yra, tik nėra žodžių tam pasakyti.
14. Myliu karį, stovintį tarp švilpiančių kulkų. Jei nėra drąsos, aš neturiu kareivių.
15. Net ir paprasčiausias kaimas, ir tas juk ne iš karto pasidaro savas. Jeigu mes dėl jo neatsisakysime viso pasaulio, jeigu mes nepamilsime jo tradicijų, jo papročių, jo vaidų, mes niekad nepamatysime jame to, kuo jis kai kuriems iš mūsų yra tėvynė.
16. Nėra skanesnės duonos už tą, kuria daliniesi su kitais.
17. Nėra tokios Dievo amnestijos, kuri atleistų nuo nuolatinio tobulėjimo.
18. Pareigą pirmiausiai pažinsi iš to, kad ji tau nesuteikia teisės rinktis.
19. Pasaulyje, kur gyvybė jungiasi su kita gyvybe, kur to paties vėjo glostoma gėlė tuokiasi su kita gėle, kur gulbė pažįsta visas kitas gulbes, – vien tik žmonės statosi vienatvės rūmus.
20. Pyktis neapakina: jis gimsta iš aklumo.
21. Pralaimėjimas, kad ir koks bjaurus, gali būti vienintelis kelias į prisikėlimą.
22. Pralaimėjimas stipriems teikia tvirtybės.
23. Prie bendro stalo laužoma duona yra žmonių vienijimosi priemonė. Nėra gardesnės duonos už tą, kuria daliniesi su kitais.
24. Prisiimdamas kaltę, aš teigiu savo žmogiškąją galią.
25. Savyje nerasi nemirtingumo.
26. <...> stebėtina, kad dauguma genijų turėjo nuostabias Motinas, kad jie gerokai daugiau įgijo iš savo Motinos nei iš tėvo.
27. Šlovini laisvę, o savo kalėjimuose laikai tuos, kurie nedainuoja taip kaip tu.
28. Teisėtumas yra rinkinys normų, kurios teikia tvirtybės apibrėžtam žmogui tam tikroje civilizacijoje.
29. Teisti pačiam save – daug sunkiau nei teisti kitą. Jei gebėsi gerai save teisti, tai rodys, kad esi tikras išminčius.
30. Tiesa – visai ne tai, ką galima įtikinamai įrodyti, o tai, kas viską daro paprasta ir suprantama.
31. Tik pasiaukojimas – brolybės užuomazga. Brolybė užsimezga, kai aukojamės kokiam bendram reikalui, daug reikšmingesniam nei mes patys.
32. Tik patirtis įgalina suprasti dėsnius.
33. Tik tada teįstengiame suprasti pasaulio tvarkymosi dėsnius, kai patys savo kailiu juos pažįstame.
34. Tu pasidarai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliuoji.
35. Vienintelė tikra prabanga – žmonių bendravimo prabanga.
36. Žemi poelgiai pažadina žemas dvasias. Kilnūs poelgiai – kilnias dvasias. Žemi poelgiai apibūdina save žemomis paskatomis. Kilnūs poelgiai – kilniomis paskatomis.