Heinrichas Heinė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
23 eilutė: | 23 eilutė: | ||
# [[Išmintis]] turi tik vienaskaitą ir tikslias ribas, o [[kvailystė|kvailysčių]] tūkstančiai ir visos beribės. |
# [[Išmintis]] turi tik vienaskaitą ir tikslias ribas, o [[kvailystė|kvailysčių]] tūkstančiai ir visos beribės. |
||
# Jo [[narsa|narsumo]] užtektų šimtui liūtų, o [[protas|proto]] – dviem asilams. |
# Jo [[narsa|narsumo]] užtektų šimtui liūtų, o [[protas|proto]] – dviem asilams. |
||
# Kai areną palieka [[herojus|herojai]], į ją įžengia [[klounas|klounai]]. |
|||
# [[Kančia|Kančios]], nors ir įsivaizduojamos, suteikia ne mažesnį [[skausmas|skausmą]]. |
# [[Kančia|Kančios]], nors ir įsivaizduojamos, suteikia ne mažesnį [[skausmas|skausmą]]. |
||
# Kiekvienos [[epocha|epochos]] savi uždaviniai, ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos [[pažanga]]. |
# Kiekvienos [[epocha|epochos]] savi uždaviniai, ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos [[pažanga]]. |
20:47, 31 liepos 2009 versija
Heinrich Heine (1797-1856) – vokiečių rašytojas.
Sentencijos
Apie žmogų
- Aš matau, kad žmonės kvaili, kai skundžiasi didelėmis kančiomis. Skausmas ne toks didelis, tik štai krūtinė, kurioje jis turi tilpti, paprastai per ankšta.
- Geriau būti nelaimingu žmogumi, negu savimi patenkinta kiaule.
- Kiekvienas žmogus tai pasaulis. Po kiekvienu akmeniu guli pasaulio istorija.
- Nieko neveikiantis žmogus niekada nebūna visai laimingas; dykūno veidą nuolat niaukia nepasitenkinimo ir apatijos šešėlis.
- Ribotas, bet sąžiningas žmogus dažnai mato kiaurai visas pačių apsukriausių verteivų suktybes.
- Veikla neužimtas žmogus niekuomet negali džiaugtis didele laime.
- Visi sveiki žmonės myli gyvenimą.
Kitos
- Buteliuose aš matau baisybes, kurias sukels jų turinys: tarytum regėčiau indus su išsigimėliais, gyvatėmis ir embrionais gamtos mokslų muziejuje.
- Cezaris arba niekas.
- Gamta kaip didis poetas sugeba ir menkiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią efektą.
- Gerasis susiranda žemėje rojų, o piktasis čia iš anksto mėgaujasi savo pragaru.
- Gerumas vertingesnis už grožį.
- Išmintingi žmonės apgalvoja savo mintis, kvaili jas pagarsina.
- Išmintis turi tik vienaskaitą ir tikslias ribas, o kvailysčių tūkstančiai ir visos beribės.
- Jo narsumo užtektų šimtui liūtų, o proto – dviem asilams.
- Kai areną palieka herojai, į ją įžengia klounai.
- Kančios, nors ir įsivaizduojamos, suteikia ne mažesnį skausmą.
- Kiekvienos epochos savi uždaviniai, ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos pažanga.
- Kupina šilumos ir ištikimybės mirtis yra geriau negu šaltas, neištikimas gyvenimas.
- Kvailys tas, kuris mėgina pridengti savo menkystę protėvių nuopelnais.
- Kvailiai mano, kad, norint Kapitoliju užgrobti, pirma reikia užpulti žąsis.
- Meilė! Tai kilniausia ir galingiausia iš visų aistrų. Bet jos visa įveikianti jėga - begalinis kilnumas ir beveik antjutiminis nesavanaudiškumas.
- Nepaklusti jokiam įstatymui - vadinasi, neturėti visų patikimiausios apsaugos, nes įstatymai turi mus ginti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs pačių.
- Paprastai šlovinamas dramaturgas, gebantis išspausti ašaras. Bet šį talentą turi ir apgailėtinas svogūnas, su kuriuo jis dalijasi savo šlove.
- Pasaulio didingumas visuomet adekvatus dvasios didingumui.
- Sielos kūriniai amžini ir pastovūs, o kritika – kažkas kintančio. Ji kyla iš savo meto pažiūrų.
- Sumanymų ir jausmų atžvilgiu jaunystė nesavarankiška, todėl mirtimi ir jausmu ypač aprėpia tiesą.
- Talentas mėgdžioja gamtą ir analitiškai kuria tai, ką genijus kuria sintetiškai, bet dar charakterių tarp vienų ir kitų.
- Tarnai, neturintys pono, nėra laisvi žmonės – liokajystė tūno jų sieloje.